Gvildenu | Mintys / Workshop20170608

2017.06.08

Iš kur kyla skirtingos komunikacijų mokyklos ir kodėl jos tarpusavyje nebendrauja?

Gvildensime Tomo Kačerausko klausimą, "Iš kur kyla skirtingos komunikacijų mokyklos ir kodėl jos tarpusavyje nebendrauja?" Iš vienos pusės, tai labai siauras jo specialybės klausimas, reikalaujantis žinių, apie įvairias komunikacijos mokyklas. Tad kaip mes galėsime jam padėti? Mes pirmiausia pasidalinsime savo patiritimi apie nebendravimą. Panašu, kad nebendravimas atskleidžia komunikacijos (bendravimo, susikalbėjimo) klodus ir kampus. Padėsime Tomui geriau įsivaizduoti, ką reiškia nekomunikacija. O jisai yra įžvelgęs, kad komunikacija būtent remiasi nekomunikacija.

Įsijautę ir pasikalbėję apie nebendravimą, toliau apžvelgsime įvairiausius savo pavyzdžius, juos rūšiuosime, skirstysime, ryškinsime ir išgausime visas galimybes aprėpiančią sandarą. O ta sandara išsakys mūsų proto būklę, iš kurios galėsime kažką pasakyti, iš kur kyla komunikacijos mokyklas ir kodėl jos tarpusavyje nebendrauja.

Tomas man davė knygą, kurioje aprašomos septynios komunikacijos mokyklos. Aš šiame laiške jas savaip pristatysiu ir nubrėšiu, kaip man atrodo jos gali susidėlioti. Rytoj pamatysime, ar mūsų pavyzdžiai tai patvirtina ar paneiga. Išgirsime, ką Tomas apie visa tai galvoja. Vis patikslinsime eigą, kad jam būtų ko naudingiau.

Jo nurodyta chrestomatija, "Theorizing Communication: Readings Across Traditions", kurią sudarė Robert T. Craig ir Heidi L. Muller. https://books.google.lt/books?id=L-jAeC5F3v8C&printsec=frontcover&hl=es&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false Jie pristato septynias komunikacijos mokyklas, tai yra, septynias mokslo šakas, savaip tiriančias komunikaciją: retoriką, semiotiką, fenomenologiją, kibernetiką, sociopsichologiją, sociokultūrą ir visuomenės kritiką. Perskaičiau skyrių įvadus ir pamąsčiau, kaip jos supranta komunikaciją iš skirtingų kampų. Kiekvienai mokyklą kažkas rūpi, bet taip pat, kažkas nerūpi.

Retorika tiria, kaip kalbėti. Ir būtent, kaip paveikti kitus, kad jie su mumis sutiktų. Užtat retorikai šiaip nerūpi, ar mes patys klystame, ar meluojame, ar mes klausomės kitų.
Fenomenologija tiria, kaip klausytis. Kaip įsiklausyti, pažinti ir suprasti visiškai svetimą būtybę, nepažįstamą žmogų, tikrą ar menamą Dievą, ar net patį save? Ar tai iš viso įmanoma? Užtat fenomenologijai tolima, ką mes patys norime pasakyti kitiems.
Semiotika tiria, kaip ženklais susikalbėti. Ji nagrinėja veiksmus, kuriais susitariame, ką mums reiškia kalba ir kitos ženklų sistemos. Ji tikslina, ką reiškia įvairios mintys, ką duoda bendras supratimas. Užtat jai neįdomūs grynai asmeniniai supratimai.
Visuomenės kritika, tame tarpe, marksistinė kritika, tiria, kaip esame valdomi. Ji aiškina, kaip vienas luomas visapusiškai įtvirtina savo pasaulėžiūrą ir ja valdo visus kitus, kaip juos užliūliuoja, ir ko reikia, kad valdomieji pabustų, mąstytų blaiviai ir susikalbėtų. Kritinei mokyklai nerūpi tai, kas neveikia galios santykių.
Socialinė psichologija tiria, kaip pasiduodame įtakai. Ji nagrinėja sąlygas reikalingas, kad vienas kitą veiktumėme sąmoningai ar nesąmoningai. Jai nesvarbus pats turinys, kurį mes perteikiame.
Sociokultūra tiria, kaip esame buriami. Jai įdomu, kaip komunikacija (bendravimas, susikalbėjimas) tveria, palaiko ir keičia visuomeninius padalinius. Ji aiškina, kaip esama santvarka veikia žmones, kaip jie santvarkas įtvirtina savo bendravimu, kaip išmoksta kalbėti už savo įstaigas ir vardan jų. Jai nerūpi pati kalba, kaip tokia.
Kibernetika tiria, kaip perteikti žinias. Ji tiria, kas yra žinios (informacija), ir kaip jos apdorojamos. Jai ypač rūpi, kaip užtikrinti žinių perdavimą netobuloje aplinkoje, kur yra triukšmo ar pasitaiko klaidų ar trikdžių. Jai taip pat rūpi žinių poveikis visai sistemai. Tačiau kibernetikai nerūpi ką mūsų visuomeninis ar asmeninis gyvenimas mums asmeniškai reiškia.

Apžvelgę šias mokyklas, ir savaip jas išryškinę, aiškėja, jog viena tiria kaip kalbėti, kita kaip klausytis, o trečia kaip susikalbame. Šitos trys pagrįstos asmenų bendravimu. Tačiau yra kitos trys mokyklos, kurios tiria visuomenės akimis, kaip esame valdomi, kaip pasiduodame įtakai, ir kaip esame buriami. Galiausiai, yra mokykla, siejanti mikrokomunikacija (paskirų žinių perteikimą) ir makrokomunikaciją (jų poveikį santvarkai).

Šias septynias mokyklas išdėsčiau brėžinyje, kurį pridedu. Išdėsčiau pagal man pažįstamą sandarą, septynerybę, kuria viskas skaidoma į septynis požiūrius, reikalingus logikai ar tiesiog sandarai santvarkai, kurioje galėtumėme nuosekliai gyventi ar mąstyti. Šios septynerybės pagrindas yra Aristotelio loginis kvadratas, kurį semiotikas Algirdas Greimas savaip išplėtojo, o aš taipogi.

Paaiškinsiu, kodėl manau yra būtent šios septynios mokyklos. Bandau suprasti iš Dievo pusės ir netgi jo paklausiau, Kaip komunikacijos mokyklos susidėlioja į septynerybę? Štai kaip suprantu.

Susikalbėjimo esmė yra mūsų lygiavertiškumas. Vienas kitą tokiais pripažindami, susikalbėdami tarpusavyje, galime būti viena. Tačiau ar tai bus tik paviršutinis susikalbėjimas, ar gelminis, esminis? O gal iš viso nesusikalbėsime? O mūsų sąlygos tokios, kad norėdami susikalbėti, turime pirmiausiai vienas kitam nusileisti. Kas kalbės ir kas klausysis?

Mūsų susikalbėjimo pagrindas yra būtent mūsų lygiavertiškumas. Tačiau jisai glūdi ne šitame pasaulyje, ne šitoje santvarkoje, juk jisai jiems nepaklūsta. Jis glūdi bendroje dvasioje, tikroje ar menamoje, kurią tiesiog vadinsiu Dievu arba Lygiavertiškumu.

Visgi, mes santvarkoje. Joje vyksta tarsi Lygiavertiškumo tyrimas. Ar Lygiavertiškumas būtinas? Ar jisai būtų netgi jeigu jo nebūtų? Užtat gyvename dviprasmiškoje santvarkoje. Iš vienos pusės, esame Lygiavertiškumo galimybė, ir vienas su kitu bendraujame tokia dvasia, Asmeniškai. Iš kitos pusės, Visuomenė tvirtina, kad lygiavertiškumo nėra, ir netgi asmenų kaip ir nėra. Yra užtat mus tvarkanti Visuomenė. Ir iš tiesų, mes visi jaučiame Visuomenės rėmus. Jie mus labai įtakoja, telkia ir tiesiog valdo. Tačiau ar lieka tarpas, kuriame mes galime visgi atjausti vienas kitą, ir nepaisant savo skirtingų padėčių bei vaidmenų, vienas kitą pamylėti ir palaikyti? Ar mes visgi galime būti viena savo dvasia? Mūsų visas bendravimas yra dviprasmiškas, nes tai visada gali būti tiktai sausos kalbos - beširdis melas ir tuščios nesąmonės - betgi visada gali vertis asmeninis ryšys.

Susikalbėjimas tad prasideda nuo klausymosi. Fenomenologija klausomės to Dievo, tos bendros lygiavertiškumo dvasios, kuria mes Asmenys galime bandyti suvokti kitą, kaip esantį panašioje būklėje ir išgyvenantį kažką panašaus, kaip mes. Socialine psichologija klausomės, iš šalies, Visuomenės akimis, kaip esame įtakojami. Toliau galime įsiklausyti į tą įsiklausymą, juk kadangi mūsų įsiklausymo galimybė remiasi mūsų, tegul ir menamą, bendra būkle, mes galime išsivystyti tą bendrą būklę tegul ir tariamai nusakančią kalbą. Semiotika tiria tą Asmenų kalbą, kaip ja bandome susikalbėti, o sociokultūra tiria, Visuomenės akimis, tą išryškintą tariamą būklę. Retorika išverčia tą įsiklausymą, ir kuria tą kalbą, kuria Asmuo laisva valia gali įtakoti klausytojus. Atitinkamai, kritinė filosofija išverčia, Visuomenės akimis, kaip mūsų būklė mus visapusiškai lemtingai įtakoja.

Susikalbėjimo pagrindas yra turinio ir raiškos išskyrimas. Lygiavertiškumas, tai mūsų bendras turinys. O raiška skiriamės, tai mūsų kalba ir būklė Visuomenėje. Išskirdami raišką ir turinį, kaip kad kibernetika, išlaikome dviprasmiškumą ir Visuomenėje išsaugome sąlygišką tiesą. Tačiau jeigu klausomės besąlygiškos Tiesos už mūsų, ir tik tada ja įsiklausome į save, ir per save kitus, tada gyvename turiniu, su juo sutampa bet kokia raiška, bendraujame širdingai, kaip Asmenys, ir visa Visuomenė subliūkšta, nes pasirodo, joje niekas negyvena. Galima sakyti, tai yra Dievo pasitvirtinimas, kad iš tikrųjų, Visuomenėje niekas negyvena.

Susikalbėjmas tad yra visada apie tai. Jis visada dviprasmiškas - ar gyvename Visuomene, pasaulio tiesa, ar gyvename Dievu, širdies tiesa?

Taip žiūrint, savotiškas nebendravimas yra visa esmė - nepriimti Visuomenę, kaip tikrovę - o verčiau pripažinti kitus, kaip mums lygiaverčius Asmenis.

Tad savaip jums pristačiau šias septynias komunikacijos mokyklas. Gal kažkiek jus sudominau. Apie jas galėsime pakalbėti po to, kai pasidalinsime savo asmeniniais pavyzdžiais, kaip nebendraujame.

Dar pridėsiu taip pat brėžinį, kokios mūsų vertybės ir kokie mūsų klausimai.

Taip pat pridedu nurodymus, kaip įeiti pas mus. Arba skambinkite.

Andrius

Andrius Kulikauskas VGTU Lektorius ms@ms.lt +370 607 27 665

Įėjimas į VGTU senuosius rūmus yra iš Pylimo gatvės: https://goo.gl/maps/AypCQB2CZin https://goo.gl/maps/iy41aMobER22

Įėjus reikia eiti tiesiai pirmyn į kiemą. Kieme pasukti į kairę ir eikite beveik iki pat galo. Pietinėje pusėje (tai yra, grįžtant atgal) bus durys į Kūrybinių industrijų fakultetą. Įėjus, iš karto po kairę bus įėjimas į Filosofijos ir komunikacijos katedrą. Mes greičiausiai rinksimės vedėjo Tomo Kačerausko kabinete.