Gvildenu | Taika / AldonaPrižgintaitė

57540-MLLM (Maironio lietuvių literatūros muziejus)

Aldona Prižgintaitė, g.1926

Gimiau ir augau Telšiuose sename senolio mano tėvui paliktam name, kuris ir šiandien dar tebestovi. Buvau jauniausia iš penkių vaikų. Lankiau vietinę mokyklą ir gimnaziją, vėliau vidurinio medicinos personalo darbuotojų mokyklą Vilniuje. 1944 metais su pabėgėlių banga atsidūriau Vokietijoj, kur karui pasibaigus perėjau kelias tremtinių stovyklas. Rašyti pradėjau gimnazijoj, kur dalyvavau literatų būrelio paruoštuose pasirodymuose ir bendradarbavau gimnazijos moksleivių laikraštyje. Stovyklose tas tęsėsi toliau. Tai buvo mum labai skaudus gyvenime laikotarpis, bet kartu atsiminimuose mielas, nes bendras likimas mus labai artimai rišo. 1948 metais emigravau į Australiją, pirma gyvenau Melbourne, vėliau Sydnėjuj. Čia toliau rašydama. Daug eilėraščių buvo išspausdinta vietinėj spaudoj ir pluoštai almanache "Plunksna ir Žodis", "Terra Australis" ir Literatūros metrašty "Pradalgėj", išeivijos poezijos rinktinėj "Tretieji Vainikai". Jei gyvenimas yra kaleidoskopas, jame randama daug dalių. Viena dalis - mano rašymas tų keliasdešimt metų laikotarpy. Tik ne visi eilėraščiai atliko mano rankoj; pirma pati jų nerinkau, kiti keliaujant išsimėtė. Dalis jų buvo įdėta jau laisvoje Lietuvoj išspausdintoj knygoj "Po Pietų Kryžiumi" 1990 m. ir "Egzodo Rašytojai", išėjusiai 1994 metais.

Prisiminimų nuotrūpos

Pirmoji mokykla buvo Kazimiriečių Seselių Mokykla Telšiuose, jai užsidarius perėjau į Simano Daukanto Mokyklą o vėliau į buvusią Vysk.Valančiaus Vardo Gimnaziją. Lietuvai jau laisvai esant 1992 metais perėjau visur su buvusiom draugėm, matėm savo klasę, sėdėjom vietoj, kur tuokart sėdėjom... Tik suolai ir mes buvom nebe tos... Iš gimnazijos išvažiavau į Akušerių Mokyklą Vilniuje, ten išbuvau arti 2 metų bet sugrįžus į namus po egzaminų ir dar likus keliem užbaigimui jau grįžti nebeteko...

Buvau Lietuvoje 1971 metais. Tėvelis ir viena sesuo sunkiai sirgo, žinojau, kad ilgai negyvens. Vilniuje leido būti tik 5 dienas, į Telšius visai neleido. Vienas pažįstamas patarė naktį važiuoti, taip važiavau 2 kartus, sesuo buvo jau mirus bet su tėveliu pasimačiau. Buvo man lengviau kai grįžusi gavau žinią apie jo mirtį.

Ar tai buvo tik sapnas?

Atsimenu tą birželio rytą. Brolienė siuntė parnešti duonos. [...]

Praėjo diena, šaudymai aplinkui nutylo ir mes visi susirūpinom namiškiais. Kas Telšiuose? Gal jau ten vokiečiai, kaip sužinoti? Radio aparato nebuvo, tik sprendėme iš ramumo, kad viskas eina į gerą pusę. Ūkininkas turėjo dviratį ir aš ėmiau prašyti, kad leistų mane važiuoti į miestą. Žinių visi norėjo, ypatingai gerų, tai neužilgo aš skridau besitęsiančiu keliu namų linkui...

Pasiekiau Naumiestį, kur palikus dviratį vienuose namuose, pasileidau beveik bėgti takeliu palei upelį į namus. Naujamiesty sužinojau apie Rainių miškelio kankinius. Moteris ten sakė, kad miestau jau mūsų savisaugos dalinių rankose, pavojaus nėra. Kad bandoma tirti neaiškus įvykis žmonių atpasakotas, kad kalinius iš kalėjimo išvežė į netoliese esantį Rainių miškelį ir ten per mašinų sudarytą triukšmą buvo girdimi šauksmai. Dar neaišku, sakė, bet manoma jie esą ten išžūdyti. Galvodama apie tai bėgau. Nebuvo sunku tuo laiku patekti į kalėjimą. Pasakei ką prieš atėjūnus ir jau randies ten. Keliatas sėdėjo ir iš gimnazijos. Gal netiesa? Gal tik kalbos? Štai jau matėsi namai. Tik atidaryti kaimyno kiemo vartus ir perbėgti gatvę. Tėvelis mojo vartuose pamatęs. Per gatvę bėgant pasisukau į girdimą triukšmą... Vokiečiai!.. Pirmasis jų dalinys ant modociklų. Aš bėgti dar greičiau ir iš greitumo šokdama į tėvelio glėbį, suklūpau apkabindama tik jo kojas. Jis mane pakėlė ir abu verkėme iš džiaugsmo, nesigėdidami savo ašarų... Tik nežymiai pakėlę akis pamatėme visą vokiečių dalinį dar tebestovintį prieš mus ir kelius jų nulipusius nuo modociklų ir su vadu prieky fotografuojančius mus... Gatvė buvo tuščia, kaip išmirus, mes gal ir buvom pirmieji jų pamatyti. Taip, tos fotografijos gali ir pasiekė kokią vokiečių šeimą, kur sūnus rašė, kaip žmonės verkė, džiaugėsi juos sutikę... Bet ar neverkėm visi, kad tik valandos atgal ir mums visiems grėsė siaubingas išvežimo pavojus?..

Vokiečiams pajudėjus aš džiaugsmingai iškėliau ranką į Katedros pusę, kur aukštai iškelta plevėsavo trispalvė. Bėgau tuoj ant aukšto ir suradus ten paslėptą mūsišką, išnešus kabinau ją, dar jos kampu šluostydama savo išverktas akis. Tik minutė, bet kai pažvelgiau atgal visa gatvė buvo pasipuošus trispalvėm vėliavom. Mudu su tėveliu susikabinome rankom ir linksmai žengėme į vidų, norėdami pasidalinti viskuom i su kitais šeimos nariais. Kiek pabuvus skubėjau grįžti atgal, pranešti visiems manęs laukiantiems. Mama minkė tešlą, ruošėsi kepti pyragus. Tikra šventė! Sunku apibudinti tą jausmą, kuris supo grįžtant. Iš už kiekvieno krūmo lindi galva pakelėj ir šaukė, ar aš iš Telšių ir kas atsitiko ten? Aš tik mojau ranka nesustodama, kad mes laisvi, kad vokiečiai jau ten ir gali ramiai grįžti. Dar toli mačiau visus sustojusius ant kalniuko ir žiūrint į vieškelį. Viską papasakojus vėl verkėme, vėl būčiavomės...

Ėjau pasakyti rusam tai ir kad ūkininkas prašė jų atiduoti jų ginklus, nes norėjo neužilgo kinkyti arklius ir vežti juos perduoti vokiečiams. Išėjau iš klojimo ginkluota iki ausų, išsinešiau net ir jų šalmus. Apie Rainių tragedija jau žinojau tada. Telšius paliekant ta žinia buvo patvirtinta. Nesakiau nieko prie tos ponios, kurios vyras buvo kalėjime, bet dėl įdomumo daar paminėsiu. Visi žino apie Rainių miškelio kankinius, mes telšiškiai gerai, nes turėjome juos palaidoti. Liūdna buvo mums toji diena. Teko pažinti kuriuos dar gyvenime; vienus arčiau, kitus iš matymo tiktai. Tos ponios vyras atseit buvo nužudytojų tarpe. Ji ėjo toje ilgoj eisenoj paskui jo tariamą karstą, verkė, alpo, kaip ir kiti artimieji tų skausmingų laidotuvių metu. Po dviejų dienų naktį kažkas beldėsi ir ji atsikėlusi ėjo atidaryti duris ir... nualpo. Atsigavo gyvo vyro glėby. Pasirodo, kad jį prieš visų nužudymą, kelios dienos atgal išvežė į Kauną. Ten politinius kalinius mūsiškiai dar galėjo išvaduoti. Paštas neveikė, susisekimo priemonių nebuvo, tai jis pasileido eiti pėščiom. To įvykio visas miestas ilgai pamiršti negalėjo, tik iš apvilktų rūbų artimieji bandė susigaudyti. Apsirinkimas įvyko, nes tos ponios vyrui buvo liepta turimi rūbai palikti Telšių kalėjime. Taip, pasitaiko ir skausme džiaugsmingų momentų!..

Netrūkus valgėme grįžę, mamos iškeptas bulkutes. Dar kurį laiką nežinojau apie abu brolius, kurių vienas slapstėsi Vilniuje, kitas po rusų uždėtu areštu mūsų karininkams uždėtu su Karo Mokyklos likučiu Pabradės paligone. Tai žinojome dar apleisdami Vilnių. Tik vienintelis ir svarbiausias žinių šaltinis - radio veikė, tai sėdėjome klausydami skaitomas pavardžių eiles: žuvusių, dingusių ir paieškamų. Kiti davė žinią savo namiškiams, kad išliko gyvi. Nebuvo lengva pakliūti į minimųjų eiles. Sėdėjome ir laukėme, tykėdamiesi, kad mūsiškiai išliko ir dar teks juos pamatyti. Džiaugėmės patys išlikę, bet kartu liūdėjome tų, kurie išvežti, žiauru būdu rasti nukankinti; mūsų mieste. Petrašiūnuose, Panevėžy ir kitur. Tu, kurie aukojo savo gyvybę gindami šią žemę... Taip, tas džiaugsmas nebuvo tikras, jame buvo jaučiama daug praradimo skausmo! Aš atsimenu mačiau gatve ėjo jaunuolis su raikščiu ant rankos; jis kovojo eilėse, kurie išvyjo rusus prieš vokiečiam ateinant. Žiūrėjau į jį su pagarba, nes žinojau, kad nemažas skaičius iš jų nebeišvydo šios dienos. Jis dar gyveno! Giliai į save traukiau tą laisvės kvapą...

Pro adarus langus girdėjosi brolienės, seserų ir mamos balsai... Vyresniojo brolio vaikučiai krykštavo aplinkui nesudrumstu vaikystės linksmumu... Kažkur Rusijos linkui riedėjo ešalonai su vežamais, kurių niekas negalės išlaisvinti... Štai ir iš mūsų gatvės kelios aukos, dvi šeimos, kurias gerai pažinojome. Mokyklos vedėjas, abu mokytojavo ir lentpiūvės savininkas, kuris tik kelių metų bėgyje sugebėjo taip gražiai įsikurti savo kraštui reikalingame darbe. Abi nepamainamos šeimos, abi labai reikalingos, neminant jų abiejų du mažamečius vaikučius! Kiek tokių šitame mieste, o kiek visoje Lietuvoje? O nukankinti politiniai kaliniai, kurie nebijojo pasakyti ką galvojo ir užmokėdami savo mirtimi! Ar pajiegsime mes be jų, ypatingai be tų pačių reikalingiausių žmonių atstatyti naują rytojų? Kiek kartų reikės užpildyti tai spragai? Galvojau apie savo draugę, šviesiais plaukais, tėvas buvo palicininkas, išvežė ir juos. Ar neskaudės širdį man praeinant jų namą Ežero gatvėj, kad ji niekad neišbėgs ir nemos nuo slenkščio...

Skaičiau istorijos knygoje apie pavergimą ir išlaisvinimą, bet niekad tie žodžiai nebuvo taip suprantami. Ir tos dienos tokios buvo tikros, nors tik kelios... kol naujasis okupantas neparodė savo nagų. Likome vėl tik okupuotas kraštas, be jokių teisių. To nežinojau, nežinojau, kad likimo delne buvo jau suvingiuoti ir kiti mūsų ateities keliai, kad netrūkus daugeliui iš mūsų teks keliauti, bet jau į vakarus... Kad ten laukia badas, krintančios bombos, kacetų stovyklos su įvairiom kankynėm ir kitos priverčiamų darbų stovyklos... [...]