Gvildenu | Taika / LietuvosDraugai

5,000 ženklų

Sudalyvaukime Vilniaus Gaono metų veiklose

Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų programą susidedančią iš 69 veiklų. Pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija vykdys tolerancijos programą #VieningaLietuva.

Sukūriau svetainę VieningaLietuva.com skatinti dalyvavimą šiose veiklose su tikslu, "2020 metais išmokim atjausti Lietuvos žydus ir baigti juos skaudinti." Ypatingai rūpi įtraukti menininkus, kūrėjus, mokslininkus, istorikus, bendrauti su žydais šviesuoliais, išgirsti, įsisavinti, išreikšti tiek litvakų, tiek lietuvių troškimus bei skaudulius, atsakingai išnarplioti dorovinę painiavą. 2020 m. sausio mėn. Lietuvos vyriausybės kanceliarija išsiųs savivaldybėms kvietimą rengti renginius, tad atsiveria daugybė galimybių, kurioms būtų prasminga ir išeivijoje ieškoti rėmėjų.

Mes, pritariantys, "Lietuvos draugai", renkamės Vilniuje, "Freunde" restorane, Pylimo g. 22 D, taip pat Kaune ir kitur. Signatarais sutiko būti litvakams jautrūs šviesuoliai, pirmiausiai: Andrius Kulikauskas, Valdas Valiūnas, Chaimas Bargmanas, Dovid Katz, Algimantas Smolenskas, Antonio Chiase, Regina Kopilevich, Henrikas Juodiška, Arkady Kurliandchik, Dobilas Kirvelis, Evaldas Balčiūnas, Linas Vildžiūnas (VšĮ "7 meno dienos" vadovas), Silvia Foti, Dalia Epšteinaitė.

Ar atjaučiame Lietuvos žydus?

Jeruzalėje gyvenantis rabinas Elchononas Baronas man laiške prisipažino, kad lietuvių ir litvakų santykiai Lietuvoje yra pagerėję.

Prieš 21-erius metus, 1998 m. vasarą, vedžiau berods pirmą (ir greičiausiai ligšiol žymiausią) rabinų, mokslininkų ir pasauliečių ekskursiją po Lietuvą ir Baltarusiją susipažinti su savo paveldu ir šaknimis. Įrašėmė dešimt valandų mėgėjiškų vaizdo įrašų, jei gal domintų DVD rinkinys (nemokamai). Žvaigždė buvo mano tėvas, jau miręs, įžymus, atmintinas rabinas Leibas Baronas. Prisimenu, lyg ir kiekvienas lietuvis su kuriuo kalbėjome žydų likimo klausimu tvirtino, kad patys žydai buvo kalti, kad juos persekiojo, nes jie buvo komunistai ir kolaboravo su Sovietų Sąjunga. Taipogi, besivaikščiojant Vilniaus gatvėmis, (ir manyčiau daugelis lietuvių štai pirmą kartą susidūrė su išoriškai akivaizdžiais žydais), mus išvydę nuolat rėkė, keikėsi, spjovėsi, švilpavo ir šūktelėjo. Mes visi netekome žado, juk negalvojome, kad 1998 metais tai įmanoma. Du įvykiai įsimena. Kartą automobilis sustojo viduryje kelio ir keleiviai išlipo nacių būdu saliutuoti ir sušukti "Heil Hitler". Kitą kartą, du vaikėzai ėmėsi mus stumdyti, nors mūsų tarpe buvo 10 tvirtų vyrų. Vienas mūsiškių pasakė kitam, "sutvarkykim juos". Mūsų gidė, miela Lietuvos žydė, sunerimo ir pasakė, "nelieskite jų, kas benutiktų, teisėjas juos paleis ir jus pasodins į kalėjimą."

Šie įspūdžiai man tvirtai įsispaudė į smegenis! Iš kitos pusės, praeitos savaitės kelionės sukūryje po Lietuvą nei mačiau, nei patyriau nė jokio antisemitizmo!

Jei taip, kas sveikatą gadina Lietuvos žydų istorijos ir kultūros almanacho "Brasta" vyriausiajai redaktorei Daliai Epšteinaitei?

Mielas Andriau, ne, nepasveikau. Mano liga nėra peršalimas. Tai nervai. Todėl viską priimu kiek isteriškai. Pav., labai nepatinka logotipas - Gedimino stulpai įsprausti į menorą. Stokoja harmonijos ir prasilenkia su skoniu bei logika. Proginė moneta, "žydų metai" taip pat atrodo kaip kokia provokacija ar noras užmuilinti akis tiems, kurie nepatenkinti esama padėtimi. Atminimo lentų kolaborantams gausėjimas, ąžuolai Noreikos garbei, visuomenės nuotaikos, Genocido Centro triumfai – viskas byloja apie gilėjančias kolektyvinės atminties spragas. Gaono jubiliejiniai metai ir vyriausybiniai renginiai tai įrodo. Kas atsižvelgs į jūsų paneigimus klaidų skyrelyje? V. Valiušaitis, D, Stancikas ramiausiai rašo, neva H. Gewecke buvo išteisintas, tuo tarpu jis pusantrus metus kalėjo. Valiušaitis teigia, neva interviu Lazmanui Gewecke net Noreikos pavardės neminėjo, ogi jis tą pavardę MINĖJO, dar pridurdamas, kad Noreikienė liudijo jo teisme. Ir pateikia jausmingą aprašymą, kaip jo pavaldiniai lietuviai rinkdavosi pas jį ir dainavo "savo krašto dainas". Noreika, žudikas Alimas, žudikas Požėla, žudikas Juodikis - gražus vyrų choras, ar ne? Žinote, man nusvyra rankos. Savo profesionalią veiklą nutraukiau – žurnalas "Brasta" nustojo ėjęs, ir niekas dėl to nesusijaudino. Aš netikiu vieninga Lietuva. Skambus pavadinimas, analogiškas, kaip Rusijos valdančiosios partijos. Atsiprašau už ilgą laišką. Jums be galo simpatizuojanti Dalia.

Jos manymu, svarbiausia atversti akis mulkinimai Lietuvos visuomenei į jos netolimos praeities dalykus.

Lengva panorėti!

Už ką atsako lietuvių tauta?

2012 m. liepos mėn. 30 d., beieškodamas žinių iš Londono olimpinių žaidynių apie Rūtą Meilutytę, užkliuvau už komentaro žydų portale Forward.com, "jūsų draugai lietuviai išžudė 95% savo žydų", kurį moderatoriai ištrynė, man paprieštaravus. Komentaruose išsivystė draugiškas pokalbis, kuriuo metu susipažinau su Grant Gochinu. Dalyvius piktino, kad su JAV litvakais nesusijęs žydas Harley Felstein ėmėsi padėti tuometiniam ambasadoriui Žygimantui Pavilioniui vaizduoti, kad Lietuvos ambasada JAV nuoširdžiai rūpinasi lietuvių ir litvakų santykiais. Ypatingai skaudino 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjusio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų garbingas perlaidojimas Kauno Kristaus Prisikėlimo Bažnyčios šventoriuje, 2012 m. gegužės mėn. 12 d.

Užsimojau ištirti, kiek lietuviai atsako už Holokaustą Lietuvoje. Supratau, kad neatsakome už paskirus žudikus, nė už žudynių rengėjus. Gyvename tautinėje valstybėje, tad mūsų tauta atsako už savo valią, nepriklausomybę, Konstituciją, Respubliką, ir už savo tautos valios reiškėjus, tuos kurie drįso kalbėti mūsų tautos vardu. Privalome paneigti apsišaukėlius ir patvirtinti tikruosiuos mūsų valios reiškėjus. Privalome įvardinti ir pasmerkti bet kokius pastarųjų nusikaltimus mūsų tautos vardu ir musų tautos labui.

Savo nuostabai, atradau net keturis lietuvių sąmokslus dėl Lietuvos žydų likimo. Prezidentas Antanas Smetona, susirūpinęs, kad kapitalas plaukia iš Lietuvos į Palestiną, pakalbino įtakingus Lietuvos žydus skatinti emigruoti ne turtingus žydus, o varguolius. Šią emigraciją teigiamai vertino nacių Vokietijos kraugerys Reinhard Heydrich, kuris užtat 1939 metais atmetė savo pažįstamo, Lietuvos saugumo departamento inspektoriaus, knygos "Antano Smetonos didžiosios mintys" autoriaus, Prano Germanto-Meškausko, slaptą pasiūlymą už 100,000 litų nuversti Lietuvos vyriausybę ir surengti pogromus prieš žydus, matyt, Krištolinės nakties dvasia. Lietuvos pasiuntinys Kazys Škirpa, laukdamas nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo, jau 1940 m. liepos mėn. išdėstė nacių partijos strategui Peter Kleistui savo sumanymą steigti Lietuvių akyvistų frontą, kuris karo pradžioje paskelbtų "Naująją Lietuvą" ir išbaidytų iš jos visus žydus. Voldemarininkai išdavė K.Škirpą, nes suprato, kad naciai neleis skelbti nepriklausomybės, ir galvojo, kad būtent išžudydami savo žydus įrodysime, kad esame ginklo verta tauta.

Nusikaltimus apžvelgiau 2014 m. moksliniu pranešimu, "Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus". Su LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus Arūno Bubnio užtarimu, pasiūliau tokį straipsnį "Vorutos" redaktoriui Juozui Vercinkevičiui, tačiau jisai atsisakė paaiškinimu, "Mus užverstų laiškais." DefendingHistory.com redaktorius Dovid Katz labai įtariai sutiko mano, bene provokatoriaus, pasiūlymą, bet galiausiai paskelbė pranešimo vertimą į anglų kalbą.

Kaip atjausti mūsų žydus?

"Lietuvos draugai" ragina keturiais būdais atjausti mūsų seseris ir brolius, genocido nusiaubtus Lietuvos žydus, litvakus. Pirma, viešai gerbkime jų savigarbai reikšmingus žydus partizanus, kurie juk buvo ryžtingiausi nacių priešai ir didžiausi žydų gelbėtojai. Antra, įvardinkime lietuvių tautos valios reiškėjus, kaip antai Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį-Ambrazevičių ir Joną Noreiką, kurie lietuvių tautos vardu ir jos labui nusikalto žmonijai, kurie įsivaizdavo Lietuvą be žydų, kurie pasmerkė litvakų ištisas gimines, ir nebelaikykime jų mūsų savigarbai reikalingais ir viešo pagerbimo vertais žmonėmis. Trečia, Vilniaus žydams dovanokime seniausias Vilniaus žydų kapines, kurias sovietai išniekino, ant jų pastatydami Vilniaus Sporto rūmus, ir atsisakykime visų sumanymų tuos rūmus paversti kongreso rūmais. Nuo Gedimino pilies matomos, didžiųjų kunigaikščių laikus menančios, mūsų atjauta atstatytos kapinės savo dvasiniu kapitalu susišauktų su Aušros vartais ir Kryžių kalnu. Ketvirta, DovidKatz.net atsiskleidžiantį Dovidą Katzą supraskime kaip mūsų laikų Vilniaus Gaoną, žymiausią litvakų šviesuolį, Lietuvos valstybės turtą, ir pasirūpinkime jo pragyvenimu, kad jis atsidėtų litvakų jidiš tarmės ir kultūros išsaugojimui ir atgaivinimui.

Atjauta, tai iššūkis ne litvakams, o lietuviams. Būtent sąmoningi, tautinę valstybę palaikantys lietuviai, atsakantys už Respubliką ir Konstituciją, galėtų atjautą išpuoselėti. Su litvakų šviesuolių pagalba sudariau sąrašą keliasdešimt skaudulių, kuriuos "Žemaičių saulutė" vasario mėn. 8 d. paskelbė. Plungės viešojoje bibliotekoje, vasario mėn. 22 d. aptarėme, "Kaip atsakyti už 1941 m. lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimus žmonijai?" Paskui tokį pokalbį tikėjausi surengti Vilniuje, Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, bet man LGGRTC generalinė direktorė Birutė Teresė Burauskaitė atrašė, kad ši tema neatitinka tikrovei ir galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos konstitucijos straipsnį dėl neapykantos kurstymo, šmeižto ir dezinformacijos. LGGRTC vyresnysis specialistas Dalius Egidijus Stancikas iškart telefonu prisistatė bibliotekininkei Zitai Paulauskaitei, jai mane išvadino, kaip valstybės priešą užsiimančiu antivalstybine veikla. LGGRTC generalinė direktorė man paskui apie savo darbuotoją pasakė, kad tai jo reikalas, ką jisai daro. Į mano klausimą, ar mano siūlytas pokalbis gali būti teisėtas, Prezidentė Dalia Grybauskaitė atrašė, jog tai ne jos kompetencija.

Lietuvos valstybės politika įtakoja atjautą Lietuvos žydams. Aš suprantu taip: Sąjūdžio laikais prof.Vytautas Landsbergis ir Emanuelis Zingeris sutarė, kad Lietuvos žydai vienareikšmiškai palaikys Lietuvos nepriklausomybę, ypač tarptautinėje plotmėje, o Lietuvos valstybė gerbs Lietuvos žydus, ir pasmerks Holokaustą bei jame nusikaltusius lietuvius, tačiau pastarųjų nevardys. Visgi, nacių medžiotojui Efraimui Zurofui atkakliai spaudžiant, 2006 metais kovo mėn. 27 d., Vilniaus apygardos teismas nuteisė Lietuvos saugumo policijos pareigūną Algimantą Dailidę. Toliau, kaip įsivaizduoju, vardan tariamo nešališkumo, ir tariamų patriotų pamaloninimo, LGGRTC pateiktų žinių pagrindu, generalinė prokuratūra nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. 25 d. vedė priešteisminį tyrimą, ar prezidento Adamkaus tarptautinės komisijos narys, Holokausto istorikas, žydų partizanas Yitzah Arad nusikalto Kaniūko kaimo žudynėse? Dovid Katz stojo ginti žydų partizanų garbę ir už tai kentė Lietuvos valstybės ir ultrapatriotų nemalonę. Jis neteko darbo Vilniaus universitete, ir tapo Rusijos ir Lietuvos informacinio karo taikiniu. Taip kad šiuo metu kas savaitę autobusu važinėja į Rygą užsidirbti, kad galėtų Vilniuje gyventi ir čia vesti jidiš kalbos ratelį.

Man ryškiausias akibrokštas žydų partizanams yra Lukiškių aikštėje 2018 metais savavališkai užkastos Laisvės kovų relikvijos, tarp kurių yra "93. Žemė iš žudynių vietos Kaniūkų k., Vilniaus r., kur 1944 m. sovietų teroristai nužudė 38 žmones." Aš paklausiau iniciatoriaus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) garbės pirmininko Jono Buroko, ką šios žudynės turi bendro su Lietuvos laisvės kovomis? "Jie gynė savo kaimą." Tuo tarpu žydų partizanų kovos už laisvę ir prieš išžudymą neminėtinos, "kadangi kovojo už sovietinę valdžią".

Kas sutaikys mūsų žydus?

Įsigilinus, baisi kliūtis atjausti Lietuvos žydus yra Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB), kuri dažnai pati neatjaučia litvakų šviesuolių ir disidentų, nė Lietuvos ir išeivijos litvakų rabinų, nė 46,000 pasirašiusių Rūta Bloštein peticiją Vilniaus žydų kapinėse nekurdinti Vilniaus kongresų rūmų. Belieka apgailestauti, kad jos padėtis sudėtinga, tarsi geto tarybos, nes jinai tarnauja Lietuvos valstybės politikai, kurią dargi palaiko Izraelio ir JAV ambasadoriai.

2017 metais Teisingumo ministerija kaip "litvakų ženklą" patvirtino dailininkės Viktorijos Sideraitės-Alon kūrinį, susidedantį iš menoros ir Gediminaičių stulpų. Pasidairus internete, joks litvakas šito ženklo nenaudoja. Lapkričio mėn. 22 d., lzb.lt svetainėje, LŽB pirmininkė Fayna Kukliansky supaprastino visą kritiką. "Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai, atsieit, prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų aukščiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių Valstybės ženklą savo kėslams pridengti) daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą Lietuvos žydų tarpe." Dėl Sporto rūmų pavertimu kongresų rūmais, jinai 2017 m. sausio mėn. 11 d. išsamiai teisinosi, "LŽB neturi teisinio pagrindo ir racionalių argumentų šių veiksmų varžyti."

Šias kliūtis tikrai lietuvių ir litvakų draugystei įveiksime išklausydami litvakus disidentus ir išdėstydami jų rūpesčius taip, kad lietuviai juos suprastų. Pabendrauju su Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės projektų vadovu Linu Vingeliu, kuris rūpinasi Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų programą sudarusią darbo grupe. Jisai parūpino programos vertimą į anglų kalbą, kurį "Lietuvos draugai" skleis išeivijos litvakams.

Lietuvos Banko Grynųjų pinigų departamento direktorius Deivis Stankevičius man raštu ir žodžiu paaiškino, kad monetoje pavaizduotas oficialus, Teisingumo ministerijos patvirtintas Litvako ženklas, kad konsultavosi su oficialia Lietuvos žydų bendruomene, vienijančia daugiau nei 30 kitų žydų bendruomenių, veikiančių Lietuvoje ir užsienyje, ir kad Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni-Levy yra išreiškęs palaikymą. Žodžiu, nėra kas susirūpintų, kaip sulaikyti Lietuvos monetų kalyklą nuo monetos, kurią jau peikia JAV rabinai ir tarptautinė žydų spauda.

Jau geriau su Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų logotipu. Dailininkė Viktorija Sideraitė-Alon laimėjo konkursą ir dabar galutinis sprendimas derinimas, konsultuojantis ir su LŽB. Kultūros ministerijos Politikos edukacijos grupės vadovė Vida Gražienė sutiko, kad baigus derinimą, bus galima kviesti kitas organizacijas, kaip antai su LŽB bylinėjusią Vilniaus žydų bendruomenę, kad ir jos galėtų pasisakyti. Tai jau būtų teigiamas žingsnis.

Labai prasminga, kad "Lietuvos draugų" pasitarimuose Vilniuje dalyvauja tiek Vilniaus žydų bendruomenės tarybos narys Arkady Kurliandchik, tiek Lietuvos žydų bendruomenės savanoris Geršonas Taicas. Pastarasis, išgirdęs iš mūsų, kad mirė Dovido Katzo motina, menininkė Rivke Katz, pasirūpino lapkričio mėn. 28 d. LŽB svetainėje paskelbti užuojautą, kartu su tam tikslui Dovido Katzo atsiųstą man jos nuotrauką.

Vilniaus Gaonas, litvakai ir lietuviai

Litvakai yra patys šauniausi žydai. Juos litvakais pravardžiavo kiti žydai, bet litvakai šią pravardę pasisavino, ir ja garsina mūsų visų tėvynę, tokia jų meilė Lietuvai. Litvakai vargo savo bendruomenėse, bet jas prisimena, kaip savo valdas, vos ne kolonijas, kur galėjo laisvai puoselėti savo gyvenimo būdą, atsidėti šventraščių tyrimui. Litvakai varguoliai, išsisklaidę po Ameriką, Pietų Afriką ir visą pasaulį, visokeriopai pasižymėjo, kaip kūrėjai, verslininkai, taikdariai ir Nobelio premijų laureatai.

Litvakai savo margumu suvoktini ne kaip tauta, o kaip civilizacija. Filmas "Partisans of Vilna" (Vilniaus partizanai) dokumentuoja, kaip Vilniaus gete, karo metu, sionistams, kapitalistams, socialistams, komunistams, bundistams, veteranams, ortodoksams, ateistams, misnagdams, chasidams, hebrajų ir jidiš kalbų šalininkams, teko susitaikyti ir dirbti išvien.

Kada Dovido Katzo puošnus albumas "Lithuanian Jewish Culture" sulauks vertimo į lietuvių kalbą? Knyga stulbina meile Lietuvai, ir būtent Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei, su kurios ribomis sutampa litvakų savivoka ir litvakų jidiš tarmė. Jie buvo laisvi žmonės, patys iš savųjų surenkantys mokesčius valstybei. Užtat litvakai išprūso savo tarpe, kaip politikai, ir reiškėsi kaip vadai Izraelio atkūrime. Baudžiavos vaikai, savųjų didikų pavergti, tikrai gali jiems pavydėti.

Ką litvakui reiškia paprastas lietuvis?

Vilniaus Gaonas atsidavė Torai. Jisai šventraščių puslapius vartydavo žydiškai iš dešinės į kairę, ir lietuviškai iš kairės į dešinę, taip kad juos išmokdavo mintinai ir taip, ir taip. Jisai užsitraukdavo užuolaidas, kad tik niekas netrukdytų jam mąstyti Torą. Supraskim, kokia pakanti buvo jo žmona, jų šeima, jų bendruomenė, ir mūsų valstybė, kad jis galėjo ramiai sau gilintis. Romėnai nukryžiavo Jėzų, graikai nunuodijo Sokratą, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šviesybė buvo Vilniaus Gaonas, kuris joje ilgai gyveno. Jis gimė 1720 metais ir mirė 1797 metais, jai pirmai užgesus. Kiek kartų jis iškeliavo į Jeruzalę, tiek kartų jisai persigalvojęs grįžo, manau dėl to, kad iš Dievo suprato, jog niekur kitur neturės tokių sąlygų, nesulauks tokio pakantumo.

Visi jo tyrimai susivedė į tai, kad Torą reikia suprasti, kaip paprastas žmogus ją suprastų. O kas tas paprastas žmogus? Be abejo, lietuvis. Visos būdo savybės, kurias žydai priskyrė litvakams, yra gi lietuvių savybės: paprastumas, atkaklumas, skeptiškumas, žemiškumas, įtarumas, protingumas, dalykiškumas, atvirumas, sėslumas, ramumas.

"Lietuvos draugai" skatina tiek lietuvius, tiek litvakus, širdingai dalyvauti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų veiklose. Juk lietuvis yra litvako idealas.