Gvildenu | Taika / ManoMamosPortretas

Mano mamos portretas

Mano mama yra seniai mirus, dar Lietuvoj. Nei viena kita mamos draugė niekada manęs nepasigedo, o jų yra ir Amerikoj, ir Lietuvoj. Na, gal ta mįslė kada nors paaiškės. Tuo laiško gavimu, aš galėčiau pradėti rašyti knygą, "Mano mamos portretas".

Šis rinkinys išleistas mecenatų Vinco Žemaičio ir Aleksandro Tenisono, bei autorės lėšomis. Viršelį piešė autorė.

1979

Printed by: NIDA PRESS,

2 Ladbroke Gardens, London, W11 2PT

Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans

(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

MOTINAI

Tu buvai pati gražiausia daina, kurią girdėjau, kai vaikas buvau...

Tu buvai kaip saulė, šiltesnė už saulę. Tu buvai man pats šilčiausias saulės spindulys.

Tu buvai pasakiška. Tu buvai tikra pasaka, iš visų pasakų pati gražiausia.

MOTINAI

Aš papasakosiu pavasario žolės aromatui ir margiems drugeliams laukuose. Aš sakysiu vasaros vėjui ir juodam strazdui sode, Kaip aš tave mylėjau...

Aš papasakosiu nerimstančios jūros sakalų putotiems sparnams ir kartosiu baltoms žuvėdroms ir vėtroms, Kaip aš tave mylėjau...

Aš šnibždėsiu šildančiai saulei ir šaltos mėnesienos sapnams. Aš dainuosiu per dienas ir naktis ir šauksiu žemei ir pasauliui,

Kaip aš tave mylėjau, Mamyte mano!

LAIŠKAS MOTINAI

Jeigu šiandien galėčiau laišką parašyt Mamytei, norėdama papasakoti tik vieną dalyką... Vargu ar atsirastų popierius arba pieštukas... Vargu ar žodžių man užtektų parašyt – po tiek daug metų...

Bet kam laiškai?.. Kalba... Aš visada žinojau, kad buvo ji – pati brangiausia šioje žemėje...

Šiandien kada girdžiu Šopeno valsus ir nokturnus, menu tave, Mamyte, tu muzika migdei mane lopšy ir vakarais dainuodavai man saldžias lopšines ilgai...

Atrodo, ir šiandien girdžiu lyg tavo balsą iš dangaus... Tu man buvai – pati meiliausia šioje žemėje.

Aš netikiu, kad karalienės pasakose būtų už tave gražesnės. Šiandien matau tave – tarytum aukso žvaigždę ant dangaus toli... Kurios akims tik spindi begalybės platūs vandenynai... O sielvartas pasaulio – nebe dalia.

Bet man tu visada esi gražesnė už tas tolimas žvaigždes...

Nes aš tave labai mylėjau.

ATSIMINIMAI APIE MOTINĄ

Atsiminimuose esi trapi kaip sausas vaškas. Ir tik relikvija — išblyškus fotografija sena. Dar atvirukas vienas, tavo ranka parašytas. Toliau migla ir tuštuma neišsakyta...

Užmerkusi akis stengiuosi atsiminti tavo brangų veidą, į kurį esu žvelgusi tik vaikiškom akim. Pavidalas man tavo pasirodo spindintis ir gležnas. Ir kaip šventoji tu su aukso auerole – dausų šalies vaivorykštės spalvų grakšti plaštakė.

Ištraukos iš jos laiškų Pranui Visvydui.

(MLLM ER2)

(115043) Antwerpen, 1976.6.8

Bijau, kad Bradūnas neprašys Tavęs rašyti recenzijos apie tėvelio knygą. Matai Bradūnas yra piktas ant Žemaičio, o kartu ir ant Tenisonų. Tai ilga istorija, jei nori, galiu kitą kartą papasakoti. Rodosi, kad Kviklys rengiasi ką tai rašyti, bet galės spausdinti tik kada Bradūnas išvyks į atostogas, bent aš taip manau. Gal ir klystu, bet žmonės yra kartais baisiai keisti ir juokingi.
Su recenzijom man bėda, nekenčiu jų, bet ką darysi, jei mano senas kaimynas iš Telšių Prižgintas prašo parašyti.
Mintis yra sunku vaizdais perduoti, nes žmogus mąsto daug greičiau negu kad jisai kalba. Žmogus galvoja vaizdais, bet ne žodžiais.
Turėjau vieną bičiulį, tik gaila, kad mirė. Tai buvo "De Bladen voor de Poezie" įkūrėjas kun.Van Fraechem. Jis man pasakojo kaip vienas jo mokinių parašė poezijos rinkinį. Jam patiko ir patarė kreiptis į "Standaard" leidyklą. Toji atsisakė. Redaktorius irgi buvo poetas ir matyt pajuto, kad mokinys yra talentingas ir pabijojo konkurencijos. Tada kunigas pats iš savo asmeniškų pinigų išleido tą knygutę, bet už tai neteko tarnybos (vyskupas supyko) gavo kraustytis į kitą miestą ir ieškoti naujos tarnybos mokykloj. Eilėraščiai turėjo didelį pasisekią ir Van Fraechem pats įsteigė leidyklą, kad išleistų tik debiutantų kūrybą. ... Gaila, kad tokie idealistai ilgai negvyena.

(115042) Antwerpenas, 1976.12.9

Kas jau kas, bet autorius visai nieko neišmano apie vyrų ir moterų psichę. Štai ir čia yra pati svarbiausia priežastis, kodėl niekas neskaito lietuviškų knygų (tą dažnai kartoja spauda pati). Tragedijos šaknys glūdi tame, kad Lietuvoj rašytojas nėra laisvas, bet nėra jis laisvas (lietuvis) ir Amerikoj. Pabandyk tik rašyti ne pagal tradicinį lietuvišką modelį (Algimantas Mackus pav.) Pats žinai ką sako.

(115045) Antewerpen, 1977.1.7

Redaktoriai yra keisti žmonės. Štai papasakosiu apie mano pažinį su Bradūnu.
Mano senolis (iš motinos pusės) buvo Kauno kunigų seminarijos klierikas, kurį už vertimus (labai jau katalikiškas knygas jis vertė) paprašė apleisti seminariją. Vėliau jis buvo knygnešiu, gaunu iš Lietuvos iš vieno pažįstamo išrašą iš knygos "Knygnešiai". Bet tie išrašai nėra populiarūs, tai du registruoti laiškai manęs visai nepasiekė. Dabar gaunu po trupučiuką, kad viską turėsiu pasiųsiu kopiją pasiskaityti. Bet man nekoks jau komplimentas, kad senolį pašalino iš seminarijos. Šito aš nežinojau, mano mana niekados to nepasakojo, gal ir pati nežinojo, jos tėvas mirė jai esant dešimties metų amžiaus. Vėliau jai Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė siūlė stipendiją vykti studijuoti į užsienį, bet jinai (kvailutė) atsisakė ir ištekėjo. Vėliau ji studijavo Kauno meno mokykloj ir universitete filosofiją ir prancūzų kalbą (kartu su dr.J.Girnium.) Kitą kartą parašysiu apie mano "pažintį" su dr.Girnium Bostone 1973-čiai metais.

(115046) Antwerpen, 1977.3.29

Ar tu gali įsivaizduoti, kad čia Belgijoj rašytoją Hugo Claus buvo nubaudę teisme du mėnesius kalėjimo už Dievo įžeidimą? Claus po to išvyko į Olandiją, o dabar gyvena Prancūzijoj. Aš iš viso nesuprantu kaip galima įžeisti Dievą? Galima papiktinti žmones, įžeisti žmones, bet jau jokiu būdu ne Dievą. Matai, aš esu be religijos, seniau buvau tikinti, bet pati savo protu priėjau išvados, kad viskas yra tik menai. Žmogus tveria Dievą pagal savo atvaizdą, šiandien, vakar, senovėje ir rytoj. Bet poezijoj aš mėgstu Dievą ir jį kartais panaudoju kaip druską. Neperdaug, bet truputį kaip grožio simbolį.

(115047) Antwerpen, 1977.4.27

Perskaičiau Slavėnienės atsiminimus. Parašiau gerą recenziją "L.D.", bet man pačiai dar liko kelios mintys: Iš pradžių man labai gaila Putino. Laimingas jis tikrai nebuvo. Išėjo iš tų seminarijų lyg sužalota siela, lyg įgijęs dvilypę asmenybę. Gal jis buvo labai geras literatūros žinovas ir profesorius, bet kaip poetas jis man nepatinka. Štai rinkinėlis "Rūsčios dienos". Tą poeziją greičiau galima pavadinti propaganda, kuria galim sukelti gatvių muštynes. Kiek tų didelių ir tuščių frazių, kiek tų kruvinų ir negražių žodžių. (Aš mėgstu žodžius, pats žodis turi būti gražus, skambus.)

(115048) Antwerpen, 1977.6.14. Mano tėvo giminės pusė nėra lietuviška. Tėvelis kilimo latvis, o senolis net iš Estijos. Taip ir Lietuvoj mes mažai giminių turėjome, visi buvo likę Latvijoj. Mamos pusė lietuviška, bet du dėdės liko Rusijoj ir dingo. O kiti pakliuvo po karo į Lenkiją, ir sulenkėjo. Vėliau kai grįžo Vilnius Lietuvai, atvažiavo teta su vaikais mūsų aplankyti ir aš su jais negalėjau susikalbėti, tik teta dar mokėjo lietuviškai. Bet gal aš Tave tik varginu su savo plepalais ir tiek.

(115052) Antwerpen, 1977.9.12.

Mano tėvelis turi Lietuvoj kolegą pensininką, kuris mus aprūpina lietuviška spauda ir medum. Bitininkystė yra sportas ir ja galima laisvai užsiimti. Bet ši vasara buvo šalta ir lietinga, bitės kenčia badą, medaus ne lašo. Taigi bitininkui reikėjo pirkti 400 kg. cukraus ir šerti bites. Cukrus jam kaštuoja kuone pusę jo pensijos. To pono dukra yra gimnazijos mokytoja. Ta profesija yra šiais laikais Lietuvoj nepavydėtina. Už blogus mokinių rezultatus yra atsakingas mokytojas, nes jis turi sugebėti, net ir iš kvailio padaryti genijų. O kad yra tinginių, chuliganų, su tuo nesiskaitoma. Geras mokytojas turi sudominti savo klasę taip, kad visi eitų penketukais. Štai taip atrodo tooji "devyniolikto šimtmečio" Telšių gimnazija, kurioje dirba Aldona. Jos nepažįstu, neatsimenu net ir kaip atrodė tėvelio kolega, bet tas asmuo yra labai įdomus korespondencijos draugas. Jis turi tokį puikų stilių, tokį subtylų humorą ir moka taip vaizdžiai papasakoti, kad galėtų lenktyniauti su visa eile gerų lietuvių rašytojų Amerikoj.
Nei Melniko, nei Railos nepažįstu. Tiesa "Paguodos" man buvo tokios nuobodžios, kad neskaičiau.
Mūsų Vakarų civilizacija, pasiekusi aukščiausią laipsnį, ėmė eiti velniop. Man atrodo, kad svarbiausios priežastys yra: visą laiką gręsianti atominė bomba (arba karas), tos nuolatinės apsiginklavimo lenktynės daro rytojų nesaugu ir jaunimui atima norą kurti ateitį, jis gyvena šia diena. Antra tai per didelis žmonių prieauglis, stoka erdvės, žalių zonų; vaikams žaidimo vietų, didmiesčių užnuodytas oras. Trečia - tai, kad žlugus religiniams įsitikinimams (jaunimas yra bedievis), niekas neužima atsiradusios tuštumos, nes dalykai kaip politika, patriotizmas (dirbtinės vertybės) yra nulis. O ketvirta tai kvaila ir bloga televizijos programa visai atbukina jauną žmogų. Kas yra imunus prieš šias ligas, tas dar lieka žmogum. Ateities ir žmonijos kultūros perspektyvos yra labai liūdnos.
Los Angeles'e viešėjo mano draugė Aldona, Prižginto sesuo. Gal ją sutikai? Ji gyvena Australijoj, jau du kartus aplankė mane.

(115053) Antwerpen, 1979.9.29

Mano pirmas kūrinys buvo mažas scenos veikaliukas man esant dvylikos metų. Atostogavau tuomet su mama Panemunėj Vičiūnų kaime. Ūkininko Babučio troba stovėjo kaip tik visai ant Nemuno kranto. Kitoje upės pusėje vakarais žibėdavo Petrašiūnų elektrinės jėgainės žiburėliai. Turėjo to paties amžiaus draugę Jūratę. Mes tą veikaliuką suvaidinome dukart pas Ūkininką Babušį, išmokinusios mažas kaimo mergytes vaidinti, pasiuvusios gėlių kostumus iš gufruoto popieriaus. Vieną šeštadienį vaidinome lauke, paskui sekė kaimo vakaruška. Kitą sekmadienį ūkininkas mūsų prašė suvaidinti jo troboje, nes lauke lijo, po to sekė polkos, grojant armonikai. Bet aš šokti nemokėjau ir nebūčiau išdrįsusi. Paskui Jūratės jau nebesutikau. Man būnant Kaune universitete (studijuoti ėmiau mediciną, o svajojau eiti į meno mokyklą) kartą operoje pamačiau mergaitę, kuri man priminė Jūratę. Ji irgi lyg ir būtų mane atpažinus, bet per spūstį man neteko net pasisveikinti.
Pirmą eilėraštį parašiau trylikos metų. Penkiolikos metų kibau į noveliukę, bet mama ją taip suvarė į ožio ragą, kad sudraskiau ir neberašiau, (prozos). Karui kilus eilėraščių neberašiau. Vėliau jau po kokio dešimts metų kartais parašydavau vieną kitą, kada eilėraštis taip įkyriai nebeleisdavo net užmigti. Gimnazijoj turėjau labai gera literatūros mokytoją Feliksą Kudirką. Kai suradau jo antrašą Amerikoj, jis buvo prieš du mėnesiu miręs.
Aš pradėjau anksti skaityti, būdama devynių metų atidengiau knygų skonį ir jau jas ryte rydavau. "Tarzanas", Tom Sojeris, Karl May, Cooper, Verne, Svenson, penkiolikos metų kibau į Nitčę, bet nieko nesupratau, nesupratau nei Voltero, rijau Hamsuną, Dreiserį, Lagerlof, Silampe, kas tik man į rankas pakliudavo. Žavejo mane Dostojevskis ir Gogolis, Buck, Hauptmanas ir Šileris. Dabar skaitau kitaip ir kitus autorius. Kažkodėl Hamsunas mane nervuoja, o rusų autoriai tapo nuobodūs. Šiandien dievinu Tagorę ir pasakų pasaulį.

(115054) Antwerpen, 1977.11.3

Kol duona pakils...
Ypač nesirašo vienai neseniai atsiradusiai, buvusiai mamos draugei. Po tiek tylos metų (aš tuomet buvau 13-14 metų kai ją sutikau,) štai ji atranda mane...
Parašiau jai atvirutę, gavau laišką iš jos, o dabar vėl mėnesiais tyliu. Buvau parašiusi, vėl sudraskiau. Ir vis mąstau, kodėl ji man rašo? Ar iš senatvės (nors ji buvo už mano mamą daug jaunesnė, bet abi studijavo Kaune meno mokykloj ir kartu baigė.) Nostalgijos, gal iš smalsumo, ar yra dar kokia kita priežastis? Mano mama yra seniai mirus, dar Lietuvoj. Nei viena kita mamos draugė niekada manęs nepasigedo, o jų yra ir Amerikoj, ir Lietuvoj. Na, gal ta mįslė kada nors paaiškės. Tuo laiško gavimu, aš galėčiau pradėti rašyti knygą, "Mano mamos portretas".
Aš labiau tikiu pastaruoju teigimu, nes ir mano pasakojimai, prinokę, atsiranda patys, bet jei tuo momentu jų negrėbei tai dingsta. Kaip ir eilėraščiai. Kadangi aš savo noveliukes parašau vienu atsikvėpimu, tai romanui man niekada neužteks kvapo. (Duona jau pasiekė formos kraštus ir... jau krosnyje.)

(115055) Antwerpen, 1977.11.23

Šitą ponią Gimbutienę (Alseikaitę) esu kadaise pažinojus, kai ji buvo Kaune universitete, tą man rašė mano draugė Milda Šilbajorienė (prof.žmona). Bet kaip aš kvaršinu savo vargšę galvelę, jokiu būdu negaliu atsiminti. Tiesa atsimenu dvi kaunietes, vieną šviesaplaukę, o kitą tamsiaplaukę (gimus Amerikoj) bet nei jų vardų , nei pavardžių, išgaravo iš galvos ir tiek. Bet tai nesvarbu, ją sutikęs perduok labų dienų ir pabandyk sužinoti kada ir kur aš ją sutikau. Jos vyrą (persiskyrusį) sutikau Bostone 1973-čiais metais, kai buvau viešnagėje pas Birutę. O Birutė yra mano tėvelio buvusi mokinė.
Pasiunčiau Tau dar kelis pasakojimus. "Įtampa" buvo mano pirmoji noveliukė. Tai yra tikras vieno draugo nuotykis, jis sėdėjo viename skyriuje su ginkluotu bepročiu, ...
Los Angeles gyvena toks tūlas advokatas Kazlauskas. Su jo žmona Valyte ėjome kadaise į tą pačią gimnaziją, vienoje klasėje esame buvusios, kai sutiksi, perduok labų dienų.

(115056) Antwerpen, 1977.12.14

Apie muziką aš nieko neišmanau, mėgstu labai Šopeną, Bethoveną ir Brams (vengrų šokiai), mėgstu čigonų melodijas. Mane vaikui esant, mama mokino groti ant pianino, bet vėliau turėjau nemalonią mokytoją (valandomis pirštų pratimai) ir mano noras mokintis groti dingo, buvau vienuolikos metų. Mano dukros irgi buvo pradėjusios mokintis groti, bet dabar mūsų piano stovi net nesuderintas.
Girnius yra mano mamos universiteto kolega, jie kartu mokinosi prancūziškai, tik mano mama amžiumi buvo vyresnė už Girnių. Ant manęs jis užpyko, kad aš nepaklausiau jo ir neišmečiau iš rinkinio (lietuvių poezijos vertimai) Jūragio, Prižgintaitės, Lemberto ir dar kelių. Bet štai kokia ironija, aš kaip tik su tų poetų vertimais atkreipiau leidėjo dėmesį, kuris perskaitęs dešimts eilėraščių sutiko išleisti visą rinkinį, jei vertimai kitų bus lygiai geri.
Perskaičiau "Mažvydą" todėl ir laiškas išejo su pertraukomis. Man tas kūrinys patiko, vargu ar patiktų Girniui ir Andriekui, nors Marcinkevičius visgi drąsiai rašo, yra savo rūšies paralelė su dabartim. Marksizmas irig religija.

(115058) Antwerpen, 1978.1.10

Ir dar viena staigmena, gavau iš vienos vaikystės dienų draugės laišką, o jau buvau manius, kad ji dingo Kanados pusnyse. Jos sūnus atvažiuoja šią vasarą į jaunimo kongresą, (rašau jai, tegu užsuka ir pas mus,) Anglijoj ar Vokietijoj.

(115059) Antwerpen, 1978.2.19

Ačiū ir už pastabas apie "Žiemos miegą". Gal kada prie progos rasiu tinkamesnį žodį tam nelaimingam kirčiui ant "pasakiskas", čia jau mano žemaitiška kilmė kalta. Kirčiavimas yra man tikras vargas nes žemaičiai deda kirčius kitaip. Na, o "Kalbos Vadove" negi taip ir tikrinsi kiekvieną žodį.
Mano antrasis sūnus skiriasi su žmona. Nuo naujų metų gyvena abu atskirai. Sūnus studentų name. Nesutinka charakteriai, barniai. Gaila, bet ką daryti? Marti, baigusi teisių mokslus, turi gerą tarnybą ministerijoj, gi sūnus studentas. Jis nori toliau specializuotis, kad įsigytų biologijos daktaro laipsnį. Bijau, kad toks vyras jaunai moteriai yra nuobodus. Pagaliau gerai, kad dabar skiriasi, abu gali rasti kitą gyvenimo draugą, kol dar nepražilo. Vaikų neturi, tai nedramatiška.

(115061) Antwerpen, 1978.4.26

Santvarą sutikau 1973-čiais metais Bostone? Tai labai malonus žmogus, turintis stebėtinai malonų balsą. (Ko norėti, juk jis buvo operos solistas ir studijavo Milane) Jo žmona Alė tikrai žavi moteris. Tik abu yra netekę vienintelio sūnaus, mirė vos pasiekęs 16 metų, (rodo nuo leucemie, jei neklystu) ir tas aptemdė Santvarų gyvenimo dangų. Gyvena jie netoli aerodromo Pietų Bostone, kur kas trys ar penkios minutės pakyla arba leidžiasi lėktuvas. Bet nupirkęs namą taip lengvai negali išsikraustyti, matyti jų gyslose nėra čigonų kraujo. (Mano šeima tai nežinau kiek kartų esame kraustėsi.) O greta turi gerą kaimyną poetą Gustaitį. Tai gal poezijoj (erotinėj) Santvaras ieško laiko sunaikintų iliuzijų, ieško nepasiekiamos Chimeros. Tavo vietoj aš jo nebarčiau.
Skaičiau Almeno 'sauja skatikų', eilinė knyga, nėra nei premijos verta, nei barimo, tokių knygų rašytojai pasauly yra prirašę tūkstančiais, o filmų kūrėjai prisukę šimtus filmų panašiomis temomis.
Jei mano senolis kilęs iš Estijos, nereiškia, kad mano tėvas moka estiškai. Tai ir bėda. Man gaila, kad aš latviškai nemoku, o Lietuvoje pas mus namie tėvelis ir senolė tik latviškai kalbėdavo. Mano mama su savo teta lenkiškai, o kad vaikai nesuprastų, tai su mano tėveliu rusiškai, o su mano teta prancūziškai. Be to dar man ir mano seseriai tėvelis buvo išrašęs vokišką guvernantę, tai aš jau septynerių metų galėjau laisvai kalbėti vokiškai ir supratau latviškai, lenkiškai, rusiškai. Gaila, kad iš tų kalbų tik vieną vokiečių kalba liko gyva mano atminty. Aišku ir aštuoni metai gimnazijoj, vokiečių buvo juk pirmoji svetima kalba, kurią mokinomės nuo pirmos klasės.

(115063) Antwerpen, 1978.7.7

Ištisas savaites nebematome saulės. Žmonės pradeda šnekėti, kad tai sovietai, kurie kokiais tai aparatais gadina klimatą. Bet ar panašiai nekalba Lietuvoj, ten gal sako, kad Vakarai gadina klimatą. Kadaise senais laikais, kada mano tėvas įsigijo pirmą radiją ir į aukštą eglę prie namo įstatė anteną, buvo labai lietinga vasara. Tuomet ir kaimynai ūkininkai kaltino tėvelio anteną ir net rengėsi tą "lietaus šaukėją" versti žemyn, bet staiga pasirodė saulė ir problema savaime išsisprendė.

(115067) Antwerpen, 1978.10.27

Man labai gaila Tavo dukros. Jaunos mergaitės kartais gali tikrai tą nelaimingą pirmą meilę labai skaudžiai pergyventi. Tu ją paimk pas save kaip galima greičiau, nepalik vienos, kartais jaunas žmogus gali padaryti kokią nors kvailystę ir, jei santykiai su motina nėra per daug tamprūs, tik Tu gali jai padėti. Jeigu jau bandė save marinti badu, tai būk su ja labai atsargus ir gerai saugok. Nenoriu aš Tavęs gąsdinti, bet pastaruoju laiku Europoj įvyksta daug savižudybių. Duok kiek tik išmanydamas jai dėmesio ir tėviškos meilės bei globos. Tik jautrumas ir švelni globa gali padėti užgydyti tą jaunos sielos žaizdą. Vargšė Teresė.
"Gimtasis kraštas" buvo įdėjęs straipsnį apie pažanguosius Belgijos lietuvius, (manęs jų tarpe nėra) kaip Cinzas, Stasė Baltus ir dar kokia tai Gailiūtė-Spies. Šią vasarą, buk tai svečiavosi pas tuos minėtus piliečius broliškų respublikų draugai iš Kaukazo, Ukrainos, Gudijos ir Dievas žino dar kokių respublikų.

(115068) Antwerpen, 1979/2/14

Slavėnienė (Putino sesuo) rašo antrą dalį atsiminimų apie savo brolį. Tik jos sveikata jau nekokia, ji atšventė 70-tą gimtadienį, taip pat ir jos vyras. Aš ir Slavėnienė esame geros korespondencijos draugės.
Papasakosiu Tau dar vieną istoriją apie mano ciocelę Juliją. Ji buvo mano mamos teta. Gimė Telšiuose, bet, motinai mirus, tėvas parvedė į namus pamotę, kuri visus vaikus išvarė. Ją priglaudė dėdė. Paskui ji ištekėjo už lenko revoliucionieriaus (Ciocelė gimė 1863-čiais metais.)
Sykį jau vokiečiams užpuolus Sov.Saj. dėdė nuvyko į savo gyvenvietę, kažkas jį įskūndė, vokiečiai jį areštavo ir sušaudė. (Rainiuose bolševikai nužudė mano antrą dėdę, tėvelio sesers vyrą.)

(115071) Antwerpen, 1979/5/28

Šią vasarą Vokietijoj, Anglijoj visokie kongresai (lietuvių) net ir Belgijoj Cinzas kažką organizuoja, bet aš su tais prancūziškai kalbančiais lietuviais kontakto nepageidauju. Taigi padėkojau Cinzui už kvietimą, iš principo į tokius subuvimus nevažiuoju. Skundžiasi ir mano draugė Australijoj, tie lietuviški suvažiavimai nėra įdomūs, vis kalba kaip buvo gerą praeityj Lietuvoj ir viskas, jokios kitos kultūrinės veiklos, kaip tik raudos. Bijau, kad ir aš kaip ji, mes per trumpai Lietuvoj gyvenome, kad galėtume turėti daug gerų atsiminimų apie gyvenimą ten. Man vis tas karas yra užtemdęs bet kokias šviesas buvusias Lietuvoj. Ką ir norėti, nespėjome išsikrapštyti iš vaikystės kevalų, o čia patrankos, okupacijos, baisybės ir tamsa. Aš baisiai kenčiau, kad būdavo taip mažai elektriškos šviesos. Todėl man Lietuva tamsi atsiminimuose.
Kaip tau sekasi su poezija? Ar jau sugalvojai sudaryti rinkinį? Miškininkai išleido naują knygą, vertimą iš rusų kalbos, išvertė mano tėvelis, istorinė ir archeologinė knyga, bet kokia nauda jie tuo pasieks, nežinau. Pasaulio veidas kinta, kas šimtmetis kinta sienos, nelieka tautų, dingsta kalbos, atsiranda naujos valstybės. Koks yra tikslas vis rymoti ant tų senovės liekanų. Įdomu istorikui, bet naudos iš to nėra. Tuo neatstatysi nei Lietuvos, nei įgyvendinsi pasauly taiką, nei išgelbėsi mirstančią kalbą. (Mūsų žemėje jau yra mirę keturi tūkstančiai kalbų.) O jei kas tai sugebės įvykdyti, tai tik žmonės, kurie dabar gyvena Lietuvoj, jie gali išgelbėti lietuvių kalba nuo mirties, bet ne daugiau.

(115073) Antwerpen, 4/7/1979

(Apie sūnų Dirk, kuris keliaus su draugu) Pats karštis, iki 40 C, tai keps vyrai Bermudoj, bet mat vis kitas kraštas, butas ir maistas nekaštuos, yra svečiai, tik kelionė bus sudėtinga, skris per New York į Montreal, paskui į Bostoną ir iš ten į Bermudą. Turi Kanadoj pernakvoti, visgi geriau negu New Yorke. Laikai yra pasikeitę, dabar jaunimas mato daug pasaulio, mums jaunimui tuomet tai buvo tik svajonės. O kaip aš svajojau keliauti kai buvau maža mergaitė. Iš Telšių į Kauną jau buvo didelis dalykas nuvažiuoti.
Buvau ir aš pradėjusi Liliją mokinti lietuviškai, ji gerai supranta, užtikau kartą vieną mano laišką iš draugės skaitant, paklausiau ar supranta, atsakė, kad taip. Reikalui esant ji bematant prakalbėtų lietuviškai, bet visa bėda nėra reikalo čia mokėti lietuvių kalbą.

(115076) Antwerpen, 1979/9/8

Labai ačiū, kad man atvirai pasakei savo nuomonę. Bet su "Vienišais vėjo vaikais" aš esu labai šykšti ir ją nusiųsiu tik geriems draugams, bičiuliams arba asmenims, kuriems nenusiuntus juos užgautum, kaip pav.gerbiamam daktarui Girniui. Todėl mažai kas apie tą poeziją ir težinos ar skaitys.
Skaitydama Tavo laišką, matau, kad man pavyko perduoti tai ką aš norėjau, knygutė turėjo būti kukli, o pienės pūkelius, kuriuos neša vėjai, yra kaip mano senolis, net jo sutrunijusių kaulų vietos niekas nežino. O jis mylėjo savo kalbą, kaip aš ją myliu. Mano motina yra vienintelis ryšys tarp senolio ir manęs, kurio niekada nemačiau. Juk negaliu sakyti "o, senoli, mielas, tu didvyris knygnešys, kaip aš tave mylėjau." Tai būtų melas, nes nepažindama senolio aš jo negalėjau mylėti. Antras ryšys tarp senolio ir manęs yra žemės, mes abu esame gamtos vaikai (vėjo vaikai), nenuoramos kaip čigonai, užsispyrę kaip asilai, kada norime pasiekti savo tikslą.
Nebūtų karų, nes karai yra organizuotas plėšikavimas ir visi karvedžiai ir generolai yra plėšikų gaujų vadai. (Gal man ta tema pradėti rašyti poeziją, bet tai jau būtų pergaug užangažuota poezija, kurios aš nemėgstu.)
Apdainuoti rožes sodely, kurias užpuolė amaras, dar liūdniau, nors tai yra tikrovė. Bet tikiu, kad tas poetas, kuris tai sugeba yra tikrai superpoetas. Bet aš nesu garbėtroška (I am very shy) ir ką aš rašau, rašau tik sau.

(115077) Antwerpen, 1979/11/16

Lietuvoj mirė mūsų senas bičiulis Kazimieras... vargšą suvažinėje gatvėje ant šalygatvio dienos metu girtas automobilistas... Štai jau trečias pažįstamas Telšiuose, kuris miršta po automobilio ar traukinio ratais. Beveik pradedu galvoti, gal tie susirašinėjimai su užsieniu aniems neina į sveikatą?
Man tik labai gaila, kad tie B.B. eilėraščiai, kuriuos išvertusi pasiunčiau redaktoriui, pasirodė per toli nutolę nuo jo temos. Aplamai pas lietuvių poetus mažai rašoma apie karą. Ir aš tos temos nemėgstu.

(115078) Antwerpen, 1979/12/6

Mano mielas, aš Tau aiškiai rašiau, kad Amsterdame išeinanti antologija: tema II pasaulinis karas, padaryta vertėjo atranka, nėra Tenisonaitės sugeruota. ... Bandžiau įpiršti Brazdžionio "Griuvėsių gėlės", bet gavau atsakymą, kad eilėraštis per daug nutolęs nuo karo temos. ... Gal išskaičiusi labai daug poezijos knygelių ir būčiau ką radus arčiau karo, bet Brazdžionio "Poezijos pilnatis" nėra turtinga karingai motyvais, o Lietuvoje išleistoje rinktinėje per daug jau "pučia vėjas nuo Uralo" ir žodžiai kaip 'fačistiški banditai' mano ausims nėra poetiški ir to negaliu versti. Garbinti karą, kaip jį garbina Lietuvos poetai, irgi būtų olandui pertoli nuo temos. Olandai labai nukentėjo nuo nacių.
Aš madų klausimus su dukromis gerai išsprendžiu. Vietoj pirkti vieną sijoną perku medžiagą ir už tuos pačius pinigus pasiuvu tris. O kada draugės išgyrė, kad švarkelis gražus, tai jau nebežinau kiek švarkelių esu pasiuvus ir su etikete "Especially Hand Made By Mother."

(115079) Antwerpen, 1980/2/19

Vakar sunkvežimis suvažinėjo mūsų šunį, jauniausiam sūnui matant, šuva šoko į gatvę, sunkvežimis nebespėjo sustoti, bet šiandien taip tylu namuose, vargšė mano draugė Brigitė, laimei mirė bematant, lūžo sprandas, ir tai yra paguoda, kad nekentėjo gyvulys.

(115080) Antwerpen, 1980/3/27

Atsiuntė iš Londono "Adagio" korektūras peržiūrėti, grąžinau tik po mėnesio. Mūsų šuns Brigitės mirtis man buvo visai sugadinusi bet kokia nuotaika ką nors dirbti. Bet laikas padeda viską pamiršti ir tą mažą, baltą, šilkinį šuniuką, kuris būtų kalbėjęs, jei turėtų balso stygas (žmogiškas). Brigitė mane išmokino dar labiau gerbti gyvą padarą. Jei aš ankščiau negalėjau užmušti pelės, tai dabar jau ir voro ir vapsos nebežudau.
Ir mes matėme, kaip vanduo skalavo jūsiškę Kaliforniją, dabar per televiziją matomas kiekvienas kamputis, išskyrus Afganistaną. Bet aš kartais pagalvoju, ar tie visi gaivalingi ir brutalūs vaizdai yra sveiki žmogiškai dvasiai. Paskui ir kartoja, šaudo, muša, padega, streikuoja. Jei kiti taip daro, tai ką darys neraštingas pilietis prisižiūrėjęs visokių gėrybių ir blogybių. O tų beraščių visur. Štai įsileido Olandija pusę Surinamo gyventojų, na ir atsirado nebuvus problema, tie žmonės nemoka nei rašyti, nei skaityti. Keista, Surinamui duoda nepriklausomybę, o piliečiai bėga, lyg juos norėtų pakarti. Matyt, kad olandiška duona yra gardesnė. Bet surinamiečiai yra juodi ir Olandijoje pradeda dygti rasizmas.

(115081) Antwerpen 1980/4/25

Mano draugės telšiškės Amerikoj visai pasidarė analfabetės, rašo kartą ar du per metus. O žmonės, kurių ankščiau nepažinojau yra geri korespondensijos draugai. Keista, matyt sena draugystė nėra lengvai atgaivinama. Mano pati geriausia draugė yra Aldona Prižigintaitė, ji jau yra dukart mane aplankiusi Antwerpene. Bet taip gaila, kad ji yra toli Australijoj. Jos vyras yra vokiečių kilmės ir labai malonus bernelis.

(115084) Antwerpen-Hove 1980/11/7

Rašau tau niekus, sorry, bet man užeina kartais toks plepėjimo noras. Jei Tu gyventum Belgijoj, tai gal aš kalbėčiau valandą prie telefono. (Taip kabo mano vaikai, kai kalba su draugais.)
1980/11/10 Man labai patiktų, jei mano laiškas galėtų Tave prajuokinti. Nemoku rašyti juokingų dalykų, nors ir tai labai norėčiau.
Šį rytą išgirdau patrankų šūvius ir išsigandusi sakau sūnui, argi neprasidėjo karas? Bet šiandien Belgijoj tautinė šventė, 14-18 karo pabaiga.
"Aidai" turėtų būti daugiau literatūrinis žurnalas, bet ko norėti iš vienuolių? Turi gi vapalioti apie poną Dievą ir tiek. O juo jie daugiau jį įrodinėja, juo man tas ponas Dievas darosi tolimesnis, nesuprantamas ir nereikalingas. Visa mūsų spaudos tragedija glūdi tame, kad tai daugiausiai kunigų rankose ir ne visi kunigai yra aukštos inteligencijos. Pav. "Laiškai Lietuviams" yra kur kas įdomesnis, nes jis liečia platesnes temas, nors ir pasitaiko labai naivių straipsnių, bet aplamai aš jį daug daugiau skaitau. Man atrodo, kad Tėvas Vaišnys S.J. yra daug daugiau inteligentiškesnis, negu dievobaimingasis Andriekius. Taip pat "Tėviškės Žiburių" redaktorius atrodo žmogus su geromis manieromis. Na jau nebegražu, nes ėmiau apšnekėti žmones.

(115089) Hove, 1981/9/4

Atradau sena gimnazijos dienų draugę Lietuvoj, kuri 10 metų išbuvo ištremta į Sibirą. Gimnazijoj buvo poetė, dabar kaip ji pati rašo (pražilusi ir surūgusi senmergė) visai neberašanti eilėraščių. O buvo gabi mergaitė, poezija turėtų sugrįžti, bet jai aplamai yra gyvenvietė duota ir nekeičiama, neturi teisės niekur išvykti. Liūdna.
Paskui skaičiau ką kiti rašo, bet svarbiausia, kad man viena psichologė (psychoterapeute) gražino užblokuotą energiją, kuri man parūpindavo širdies plakimus, (kuriems daktaras nerado priežasties), atstatė mano magnetinį lauką, (kiekvienas žmogus turi savo magnetinį lauką) ir aš jaučiuosi dvidešimts metų atjaunėjus.
Iš viso nebenoriu nieko versti. Rašymas atneša problemų, o paišymas varo visas problemas šalin. Aišku, kada nors aš imsiu vėl šį tą rašyti, gal pradėsiu romaną (psichologės įkalbėta) apie savo vaikystės laikus Lietuvoj, bet tas romanas jau turėtų būti parašytas nederlandiškai. Todėl gal man reikalingas tylos periodas, kuriame galėčtų mano pasąmonė imti kitos orientacijos, pasukti kūryba į kitą kalbą. Tai nėra lengva, nes gimtoji kalba man yra lietuvių, ir ja man yra lengviausiai mastyti ir rašyti. Bet mąstymas eina vaizdais, žmogus negalvoja žodžiais. Todėl tapyba man limpa labiausiai prie širdies, jai nereikia žodžių.
Dabar man labiausiai patinka akvarelė, bet iki geros man dar tolimas kelias, dar reikia kopti ant aukšto vandeninių dažų kalno, o tai tikras stiklo kalnas. Taigi akvarelė man dabar pasidarė poetinis simbolis, kuri galėčiau pavadinti stiklu, taigi mano stiklinai žodžiai (akvarelės) yra labai trapūs.
O tos dvi didžiulės kriaušės neatrodo dabar, kad pavasarį jos buvo du nuostabiai balti medžiai, lyg augantys ne mūsų planetoje, bet keistoje baltoje mėnulio karalystėje. Kitą pavasarį jos vėl žydės, per gražios bet kokiam paveikslui, nes grožio negalima atvaizduoti, yra tik grožio siekimas. grožio ieškojimas. Bet kas yra tobulas grožis? Nėra nieko tobulo, nėra nei tobulo eilėraščio, nei tobulo paveikslo. Nei tobulo žmogaus, nei tobulos meilės. Gal tik mirtis pati yra tobula? Numirei ir galas, nieko nebeliko, gal kita inkarnacija, jei tokia būtų? Bet amžinas gyvenimas yra nuobodi dainelė, kuri man visai negraži ir tiek. Na gana, nes išeinu jau visai į kitas lankas. Man vaikai sako, kad aš turiu per daug fantazijos, kuri pasibaido kartais kaip baugus arklys.

(115103) 1985.8.7

Turėjau viešnią iš Amerikos, gimnazijos dienų draugę. ... Ir mano draugės (gimnazijos laikų) man mažai rašo. Viena Australijoj, o dvi Amerikoj, dar kelios Lietuvoj. Tik mano teta iš Lietuvos dažnai parašo. Gyveno ji mūsų namuose. Įsivaizduok, kad mūsų name gyvena net keturios šeimos, o mes kadaise vietos per daug neturėjome. Kaip viskas kinta.

(115104) 1986.3.26

Mano sūnus net ir savo nešiojamą kompiuterį su savim atsivežęs buvo, toks šių dienų jaunimas. Jis turi iki sekančio metų pavasario parašyti vienai leidyklai mokslišką knygą. Jei mano senolė teta pamatytų, kaip kompiuteris pats rašo, irgi sakytų, kad jau čia velnio darbas ir tiek. Jai vargšei jau ir radijas buvo velnio išgalvotas ir dar daug kitų dalykų. Kada aš buvau mažas vaikas, mano mama mokytojavo ir mane auklėjo jos teta. O kiek ji man visokių baisių dalykų pasakojus yra, vis baugino mane, jos principas buvo, kad vaikas turi visko bijoti. Kiek aš vargau vėliau kol tų visų baimės kompleksų atsikračiau.

(115105) 1986/7/2

Parašė man viena gimnazijos dienų draugė iš Estijos. Smagu gauti tokį netikėtą laišką, tik, kiek supratau, vargšės sūnus žuvo Afganistane. Koks yra mūsų pasaulis žiaurus, barbariškas, atsilikęs, tamsus, nekultūringas ir beprotiškas. O galėtų būti rojus ant žemės, jei technika tarnautų žmonijos gerovei. Todėl aš džiaugiuos muilo burbulais, nes juos atsisipindi dangus.

(115109) 1988/2/26

Nors teta mirė, bet jos vaikaitės liko geros laiškų rašytojos.

(115110) 1988/5/18 Edegem

Tapyba ir paišyba yra amatas, ji reikia išmokti, juk Picasso yra jau nuo 4 metų piešęs. Ir senieji meistrai pradėdavo mokintis tapyti panašaus amžiaus. Man tik gaila, kad mano gyvenimas prabėgo be dažų ir man beliko nedaug laiko pasivyti tai, kam reikalingas visas gyvenimas. Mano rašimas buvo tik paišimas žodžiais, kol mano pirštai dar nebuvo įgavę lankstumo.
Betapydama aš pamirštu ne tik visą pasaulį, bet ir pažįstamus.

(115111-1) 1988/6/8 Edegem

Mūsų kaimo paroda pasibaigė ir mano paskutiniajame laiške aš rašiau piktus žodžius apie porą mano kolegų. Su vienu iš tų senukų, buvau kartu prižiūrėti keletą valandų. Žinai, kas keista, kada pažįsti žmogų už tų piešinių ar paveikslų, pasidaro kitaip. Ne kad paveikslai pagerėtų, bet atrandi simpatišką žmogų ir man to senuko baisiai pagailo. Rašau senukas, tas tik 13 metų už mane vyresnis, bet žmogus turėjo žiemą dukart sunkų bronchitą ir negalėjęs pakęsti terpentino kvapo. Mačiau, kad jis gerai žino, jog jo akvarelės prastos, nesinorėjo man meluoti ir imti girti, bet vienai galėjau pasakyti, kad tas jūros peisažas gražių spalvų. Ir kaip atgijo žmogus, pasipylė eilė pasakojimų, atsiminimų, ir apie rožinius flamingo Kamarke, ir apie Viduržemio jūrą, kurios spalvos kinta bematant. Ir man buvo gaila, kad tas žmogus laiku neišmoko to amato, kuris vadinasi tapyba. Kitą dieną buvo ponia, kuri yra seniai baigusi Antwerpeno akademiją. Jos abstraktūs piešiniai buvo tikra poezija, ir kada aš jai tą pasakiau, ji pravirko. "Jūs esate pirmoji, kuri atspėjo ką aš paišau." Ir man buvo jos gaila, nes jos poezija buvo labai liūdna. Aš tą jutau iš jos spalvų.

(115111-2) 1988/6/9 Edegem

Linkiu Tavo dukrai studijuoti, meno istorija yra labai įdomus dalykas, mano abi dukros yra ją baigusios ir jaunesnioji dabar dirba muziejuj (ir rengia rudeniui parodą), bet nėra lengva, kada turi du mažus vaikus ir tie turi eiti pas kitą ponią priežiūrai, laimei simpatiška ponia pati su mažu vaikučiu.
Negražu taip elgtis su Gustaičiu, matyt pavydo kirmelaitė įsivėlė į B.B. širdį? "Die Trauben sind zu grün." gal jo poezijos nenori spausdinti Vilniuje? Man atrodo tai maža nuodėmė, kurią padarė Gustaitis. Kodėl tokia maža saujelė senų žmonių žvairakuoja vienas į kitą? Matyt tie doleriai guli ant skilvio, juk viskas pasaulyje sukasi apie pinigą, visi dideli žodžiai, visi patriotizmai, kada tėra vienas dievas "to make money", kuris valdo mūsų pasaulį. Parodyk kur alyva, tai tave bematant išvaduos, padės, gelbės, duos ginklus, neduos nieko, ir t.t.
Gal pavyks Gorbačiovui sudemokratinti Rusiją, bet manau didelis pasipriešinimas kaip tik iš tų, kurie yra kalti dėl daug nusikaltimų, senųjų stalinistų. Gal ateis diena, kad ir tuos teis, kaip Linną ar Demjanuką ar Barbie.

(115112) Edegem, 1988/10/6

Aš renkuos portretą ir natiurmortą. Keista, bet peisažai manęs netraukia. Gražią gamtą geriau fotografuok. Ir jei kokį peisažą aš kartais tapau, tai tik iš atminties, mane vilioja miškai ir medžiai. Matyt aš, kaip tas vilkas, - girioje gimus į girią traukią.
Kartais ir man užeina noras rašyti, bet aš dabar nebežinau kaip. Atrodo pradedu užmiršti lietuviškai; tuo tarpu nederlandiškas kalbos jausmas gerėja. Užtat daug skaitau gerų nederlandų autorių ir vengiu lietuviškų. Gal kada nors dar imsiu rašyti, bet tai jau bus nederlandiškai. Tapyti vigi daug smagiau.
Kartais laiškai eina tik 10 dienų iki Telšių. Kartais penketą savaičių, bet ir pas mus Briusely paštas kartais streikuoja, nes per maža personalo.

(115114) 1989.1.4 EDEGEM

5/1/'89 Su mano medžio drožiniais niekas neišeina. Pirmas dalykas yra per sunku, neturiu įrengimo medžiui apdirbti, su virtuviniu peiliuku tik žievę skusti.
Taip atsisveikinau su mintimi piaustyti žemaitiškus velnius, pasenau ir nėra energijos. Ir grafika buvo per sunki, kada reikia piauti varį, šlyfuoti kraštus, o vėliau sukti tą sunkų volą, spaudžiant braižinį. Teptukas lengvas ir tik drobę ant rėmų aptraukti, kartais reikia prašyti kitų. Bet mažus rėmukus ir pati apkaliu.
Kartą mano jauniausias sūnus, jam buvo gal 11 metų, su draugu atsistojo su kibiru vandens prie raudonų šviesų ir siūlėsi automobilistams nuplauti priekinį langą. Vasarą toks langas dažnai pilnas užmuštų vabzdžių važiuojant. Per labai trumpą laiką grįžo abu su tiek daug pinigų, kad aš nusigandau (Aš jiems nebuvau davus leidimą ten eiti) ir pasakiau sūnui, kad aš to nenoriu, jam nevalia dar kartą panašiai bandyti uždirbti pinigus, nes negarbė yra elgetauti ir man tai daro gėdą. Jo draugas žiūrėjo į mane, lyg aš būčiau išprotėjus. Juk mes dirbame, teisinosi abu, bet sūnus pasakė. Gerai, jei tu to nenori, tai aš neisiu, bet aš nesuprantu kokia čia negarbė, aš juk dirbu. -Taip tu dirbi, bet kartu elgetauji, nes tie žmonės, kurie duoda pinigus duoda ne dėl darbo, bet galvodami, kad tai vargšai vaikai. Duoda iš pasigailėjimo ir tai yra negarbė. -Daugiau sūnus nebeplovė automobilių langų. Laikė savo pažadą ir ieškojo kito būdo uždirbti pinigus pav; plauti mano automobilį, arba rašyti eilėraščius, padaryti knygutę ir pardavinėti namiškiams. Neseniai tokią knygutę radau ir tie eilėraščiai visai geri. Ir baisiai juokingi, galima juoktis iki ašarų. Paskui jis išnešiodavo, meno parodų plakatus pakabinti krautuvių languose. O sykį jis man pasakė: tu esi visai kitokia negu kitos motinos, bet aš nenorėčiau, kad tu būtum kaip jos, aš kaip tik esu patenkintas tavim. Ir kitos motinos nenorėčiau.Ar tai ne pats gražiausias komplimentas iš vaiko?
Linkiu krūvą mielų vaikaičių, nes jie yra akių džiaugsmas ir sielos paguoda, senatvės dienų atgimimas ir pats didžiausias turtas ant žemės.

(115116) 1989/3/8 Edegem

Girdėjau, kad Lietuvoje išleis Brazdžionio poeziją, ką jam dabar teks sakyti Gustaičiui?
Norėčiau ateity padaryti parodą savo darbų, bet dar keletą metų reikia dirbti. Blogiausia tai, kad aš su savo darbais, po kiek laiko, esu nepatenkinta ir sunaikinu. Tokiu būdu lieka labai mažai aliejinių darbų. Mano kiekviena drobė nešioja po trys keturis paveikslus. Pradėjau tapyti savo autoportretus. Reikės įsitaisyti geresnį veidrodį, radau jau krautuvėje kokio man reikia, nes dabar mano apšvietimas nėra kaip reikia, turiu varoti elektriška šviesa, o geriau yra dienos šviesa. Tas pats portretas, vieni sako, esi save per seną nutapius, o kiti tam pačiam paveikslui sako, padarei save per jauną. Ir suprask dabar, žmogau, kas kaip turi būti.

(115117) 1989/4/10

Aplamai aš esu žmogus, kuris mėgsta tylą, su muzika negaliu nei rašyti nei tapyti. Sykį akademijoj direktorius įtaisė klasėse muziką. Matyt neturėjo didelio pasirinkimo, bet vienas ir tas pats klasiškas dalyvkas ėmė skambėti mūsų ausyse ir ėmė mums labai trugdyti. Manau, kad mokytojas direktoriaus paprašė apsieiti be muzikos, vėl grįžo ta palaiminta tyla, kurioje tik tada gali žmogus ieškoti savo sielos.
Kada kaip ir kas dar nežinia, bet dirbu dabar smarkiai, darau akvareles, tapau autoportretus, štai per Velykų atostogas padariau devynis autoportretus. Patogu, modelis visada po ranka, neprieštarauja ir pozuoja kiek nori ir kada nori. Nėra patogesnio būdo tapyti portretus kaip save žiūrint į veidrodį. Gali dar ant galvos ką nors užsidėti, ar karolius, ar auskarus mainyti. Tapyti žmogaus veidą yra labai įdomu. Aš tai mėgstu daug dažų ir kad teptuko brūkšniai būtų gerai matomi. Ir labai ryškias spalvas mėgstu, nemėgstu tų žemės tonų, galiu apsieiti be rudų dažų. Iš tikrųjų tereikia tik oker ir degintą žalią žemę turėti. Labai mėgstu ceruleum ir kobalt violet tamsu, tai spalvos, be kurių negaliu tapyti. Aplamai tapiny turi būti šiltų ir šaltų spalvų pusiausvyra. Spalva svarbiau negu forma, bet forma yra tas nugarkaulis, kuris laiko kompoziciją.

(115118-2) 1989/5/12

Tik portretų tapyba mane labai traukia. Mums vis sako, kad portrete turi atsispindėti žmogaus siela ir jo charakteris. Bet ką su tais, kurie sielos neturi? Tu tuo netikėsi, bet mano išmanymu yra žmonės ir be sielos. Bet tokių aš netapau. Na lik sveikas, bijau, kad Tave įnarpliojau į labai savotiškos logikos vingius. Žinok, kad moterų logika yra kitokia negu vyrų, o mano dar kitokesnė. Mano vaikai man yra kartą pasakę 'mamos fantazija kartais pasibaido kaip arklys ir pradeda bėgti šuoliais'.

(115119) 1989/7/28

Mūsų paskutinis modelis portretui, mokslo metus baigiant, buvo graži moteris iš Nigerijos. Vienas flamų bernelis, nuvykęs į Afriką, parsivežė juodą žmoną, ne juoda, bet tokia labai gražiai rudą. Ji pozavo mums, kalbėjo angliškai, bet mokinosi nederlandiškai ir jau labai gerai be aksento galėjo daug ką pasakyti. Mano tapomi portretai ją labiausiai traukė, nes per pertrauką ji vis ateidavo pas mane ir sakydavo, kad aš taip gražiai tapau. Aišku žinojo, kad musės nėra su actu gaudomos. Taip aš jai ir dovanojau patį geriausią egzempliorių, nes dar buvau trys nutapius. nudžiugo mergaitė. Kitą dieną atnešė man gėlių puodą, gavau trys bučkius ir mus vienas kolega dar nufotografavo, taip abi greta stovinčias ir laikančias jos portretą. Jinai savo elegantiška afrikietiška suknele ir turbanu, aš su nešvariu chalatu. Bus fotografija siunčiama tėvui į Nigeriją. Mergaitė atrodė labai inteligentiška, gerų manierų, ir labai graži. Turėjo ji savotišką, karališką laikyseną ir tą aš norėjau išreikšti jos portrete. Aš manau, kad jinai dar niekad tiek komplimentų nebuvo gavus kaip pas mus, visi mes gyrėme jos gražią spalvą, o jos akių forma buvo kaip katino, tikrai stebėtinai gražias akis turi. Tik lūpos buvo storokos ir su violetiniu antspalviu, bet prie jos veido pritiko. Laiba, tiesi, geros figūros, bet girdėjome, kad jai nėra lengva, nes kaimo gyventojai žiūri į ją šnairomis. Kas svarbiausia, jai truko to arogantiškumo, kuris taip tipiškas Amerikos negrams. Nežinau ką aš sakyčiau, jei vienas iš mano sūnų būtų parvežęs negrę. Mano trys marčios yra - amerikietė, olandė ir flamė. Abu žentai flamai.

(115120) 1989/9/22 Edegem

Šį savaitgalį pozuoja vienas kolega, kuris tapo tokiu budu kaip Van Gogh. Aš jam jau patariau pradėti suklastoti, bet jis geriau pardavinėja televizijos aparatus. Bet jis nori portreto mano tapyto, tai pirmas žmogus, kuris to prašo, už tai aš gausiu jo paveikslą. Padarysime mainus. Mano vaikai, išskyrus Ludo draugę, dar nesutinka man pozuoti portretui.
Aš jau nutapiau dešimts autorportretų. Kiekvienas vis kitoks, net ir mintys noveliukei buvo atėjusios, bet išgaravo, nes aš jų nebranginu. Paskutiniame turiu labai piktą veidą, smagu, keli teptuko brukšniai, nustebęs veidas, jaunas veidas, senas veidas, piktas veidas. Smagu, kad gali kurti tokias iliuzijas, žaisti spalvomis, o jei nepatinka vėl sunaikinti, reiškia tapyti ant viršaus kitą paveikslą. Nutapiau miško gaisrą ir gaisrą atominės jėgainės, važiavau piešti to mūsų kaimyninės jėgainės siluetą prie upės. Dabar mano aukštas liepsnoja ir svaido kibirkštis. Smagu, kad gali tai atlikti. Tapau peizažus, Aukštųjų Durpynų įkvėptus, keista, kad namiškiai sako jog neblogi. Aš gi jau nuo 1981-mųjų metų alsuoju dažų ir terpentino garus. Jau laikas galėti savarankiškai dirbti, bet portretui junti įpatingą eilę. Bet dar savito būdo tapyti portretą neatradau, dar ieškau. Nors jau girdėjau, 'tavo tapytą portretą, prie laiptų, atpažinau nežiūrėdama į parašą'.

(115121) 1989/10/10

Čia žmonės, kurie turi mažą sklypą paprasčiausiai išnuomoja ir suaria, o seniau Lietuvoje skolindavo arklį, taip mūsų kaimynai skolindavo tėčio Araksą suarti sklypelį.
Išsiunčiau į Lietuvą eilėraščių rankraštį "Aš sapnuoju saulę ir sniegą". Įdomu ką parašys man. Turiu vieną seną bičiulę menininkę, ta man parūpino kam siųsti. Jeigu išleistų būtų gerai, bet jei mes lauk, tai dėl to man širdis neskaudės, nes mano akių šviesa yra spalva, nebe žodis. Ir ta spalva pati atsiranda, pagal nuotaika, karta švelni, kartais aštri, agresyvi, ir vis į tuos mėlynus tonus nusuku, kartais pradėjus kitaip, žiūrėk, kai paveikslas baigtas visai pamėlynavęs, ne nuo šalčio, greičiau todėl, "mano mėlyno paveikslo sniegas man rodo įplyšusi praeities aidą." tai visai asmeniški simboliai, taip yra su moderniu eilėraščiu, tai mįslės, kurios dažnai yra neišsprendžiamos.

(115122) 1989/11/14

Na, o Stokholmo seniai, kurie dalina Nobelio premijas, kartais visai nueina į lankas šunims šeko piauti. Štai paėmiau į rankas 1982 metų literatūros laureatą kokį tai Markez, baisiai rašo. Stora antologija novelės paimtos iš trijų knygų, negali skaityti, tokia necromanija, aplamai plepalai ir tiek, jei vertėją apkaltintum prastu vertimu, novelių nepataisytum. Savo laiku Tolstojus negavo Nobelio premijos už laisvamanybę, Greene vėl už kokia tai nuodėmę, Sartre jos atsisakė, o kas gavo šiais metais, vargu ar katiną tą žino. Paseno seniai ir tiek.
Štai viena mano draugė iš Amerikos, o buvo gimnazijoje labai artima, nebeatsako į mano laiškus. Jau antri metai, laiškai negrįžta, tai manau, kad gauna, jei dar gyva. Jei jos nėra, niekas man nepraneš. Turi dukrą, bet ta dukra su visokiom keistom religinėm sektom vargo. Gal ir motina jau vyskupu pasidarė?
Mano vaikaitis Thomas per du mėnesius išmoko skaityti. Nauja sistema, mokinasi tiesiog žodžius, ne raides kaip aš savo laiku: - m ir a yra ma, ma ir ma yra mama.

(115123) 1989/12/20

Kristaus gimimas yra 6 sausio, per tris Karalius, bet kadangi keltai vis švęsdavo savo šviesos grįžimą apie 25-26 gruodžio, tai vienas popiežius Kristaus gimimo šventė perkėlė iš 6to sausio į 25 gruodžio. Taip esu kur tai skaičius, gimnazijoje mūsų to nemokino. Nemokino ir apie Adomo pirmąją žmoną Lilith. Eva yra antroji, bet apie tą daugiapatystę mūsų gimnazijoj irgi niekas nepasakojo.
Gavau iš Lietuvos žinutę, apie mano eilėraščius taip sako "muzikalūs, gera kalba parašyti ir prasmingi". Na man tai jau labai didelis komplimentas, nes tai trys patys svarbiausi poezijos elementai. Ką su jais darys, dar nežino, kai nuspręs, parašys.

(115124) 1990/1/3

Turėti gerą balsą ir sugebėti gerai skaityti poeziją tai menas. Mano balsas tam netikęs ir atsimenu gimnazijoj, kai būdavo literatų burelio susirinkimas, jei man reikėjo skaityti savo poeziją, aš neidavau, o įduodavau eilėraščius draugei ir ji skaitydavo. I am very shy. Ir dabar už jokius pinigus neskaityčiau. Kada sykį buvau Bostone svečiuos pas Santvarus, tai Santvaras savo muzikaliai šilkiniu balsu skaitė kelis mano eilėraščius. Ir keista, jie skambėjo gražiai iš Santvaro lūpų.
Mano viena draugė neturi giminių, kurie norėtų atvažiuoti, bet turi gintis nuo būrio senų gimnazijos draugių. Kai buvome Lietuvoje tai visai nežinojome, kad mes tiek draugių palikome Lietuvoj. Vienos yra meilios ir draugiškos, bet yra ir tokių, kurių laiškai tikrai skaudina. Nuo vienos tėčio kolegos žmonos laiško (o buvo ji keliais metais tik už mane vyresnė) man net koktu pasidarė. Visas laiškas tik kas ką iš ko ir iš kur gavo dovanų, pinigų, automobilių. Net ieškanti kokio tai vargšo vyro kolegos Australijoje, nes norinti ten važiuoti.

(115125) 1990/1/26

Jei Gorbačiovas būtų padaręs kaip anglai, tai gal dar turėtų visas broliškas respublikas savo įtakos sferoje, kaip Anglijos karalienė. Dabar jo perestroika yra fiasko. Man jo gaila, nes jis gi davė tą startą demokratizavimui.
Kas yra tas "Litmenas"? Matyt kas nors paėmė tą eilėraštį iš mano rinkinio "Pavasris ir aš" išėjęs 1973 metais. Buvau tada gavusi pastabų kam lendu į filosofiją, nes nereikia poezijos su ja maišyti. Jei nesudaro sunkumų prašau to monologo xerox kopiją padaryti, tik jei nėra perdaug klapato.
Lietuvoj "Poezijos pavasary" bus mano penketas eilėraščių įdėta, tą man pranešė. Noriu dar kitus perspaudinus nusiųsti, bet visų nerandu, išmečiau, nebežinau kur liko, nes pastaruoju laiku visai neberašau poezijos. Blogiausia, kad aš jos neskaitau, jau dešimts metų neskaitau eilėraščių, nenoriu visai. Skaitau noveles, ilgų romanų nemėgstu, ir labai mėgstu flamų autorių Marnix Gijsen (dr.Jan Albert Goris), kuris gyveno apie 25 metus Amerikoj, New Yorke, kaip belgų kultūrinis atašė ir rašė taip pat angliškai. Jis yra ciniškas, sarkastiškas, bet moka labai elegantiškai aprašyti blogiausius dalykus, žodžiu žmogus gerų manierų ir skonio, gaila, jau miręs, bet man jis atrodo labai simpatiškas.

(115126) 1990/3/8

Ilgai netapiau, rašiau, geriau sakant perspausdinu ką esu parašius. Nusibodo, nepabėgs raidės, nei rašomoji mašinėlė. Išsiunčiau "Knygnešiui" savo biografiją, geriau sakant parašiau jiems pasakojimą, nepatiks, tegu meta lauk ir tiek. Pats tikriausiai irgi tą anketą gavai? (Per Antanaitį) Cenzūros Sov.Sąjungo atrodo nėra.

(115127) 1990/6/14

Štai skaitau vieno olando Simon Carmiggelt labai įdomią knygą. Knyga yra panaši, kaip Railos "Paguodos", tik daug įdomiau, nes daug pasakyta tik 222 puslapiuose, gi pas Raila tai tęsiasi tomais. Šių dienų žmogus neturi laiko storoms knygoms skaityti, tą dar yra man sąkęs a.a. kunigas Van Frachem prieš dvidešimts metų. O buvo jis literatūros žinovas ir poezijos knygų leidėjas. Jis tada man patarė, poezijos knygutės turi būti neilgos, apie max. 50 puslapių, kad, paėmęs į rankas, vienu atsikvėpimu, per 20 minučių gali viską perskaityti. Ir tai tiesa. Jei man pakliuva į rankas stora knyga, aš jos išsigąstu, ir jau turi būti baisiai įdomus dalykas, kaip sakykim Tolkien, kad galima būtų skaityti net keletą kartų. Vartau ir "Poezijos pavasarį" 90, įdomu, nes ten ir mano keli eilėraščiai. Taip pat "Pergalė" mane nudžiugino irgi įdedama šį tą. Keista, kada nebeparašau nei žodžio, tik laišką dar galiu rašyti.
Štai tas olandas sako vieną dalyką, kas man įstrigo į mintis ir nebepaleidžia. "Rašytojas rašo kada jaučiasi nelaimingas, arba yra kuo nors nepatenkintas." Ir tikrai, kol negalėjau tapyti, aš buvau nelaiminga, negalėdama sugauti jaunystės svajonės. Dabar, kada mano ranka laisvai valdo teptuką, o nuotaika diktuoja spalvas, man žodžių nebereikia ir poezija dingo. Jei tas žmogus dar būtų gyvas, rašyčiau jam laišką ir tai papasakočiau, deja, jo jau keletą metų nebėra televizijos programose. Skaitydavo savo pasakojimus labai įdomiai.
Pradėjau nederlandiškai rašyti vaikystės atsiminimus, vyras sako įdomu ir ragina rašyti. Bet, matyt man trūksta to rašytojui reikalingo nepasitenkinimo, nes sustojau ir nesinori berašyti. Gal reikia kraustytis ant aukšto, bet ten mano drobės, kurios man kartais sukelia nemigą. Pagal mūsų vieną mokytoją, "kada nebegali užmigti dėl savo tapinių, tada jau esi menininku", pasakė, kada vienas kolega paklausė, "kada galima menininkui užsiauginti barzdą." Matai kokių problemų yra menininkų tarpe.

(115128) 19/7/1990 Edegem

Ir šį kartą aš gavau komplimentą, man patį maloniausią, mano buvęs mokytojas Arras pasakė, kad aš "gerai dirbau šiais metais". Tai jau labai didelis pagyrimas iš to žmogaus lūpų, nes jis nėra dosnus komplimentams ir yra labai griežtas mokytojas. Daugelis jo disciplinos neišlaiko ir pabėga. Likusieji jau tapo iki baigimo. Yra užgrūdinti. Taip aš dabar esu lyg sparnus įgavus sekantiems metams tapyti. Patarė man imti didesnį drobės formatą, tą darysiu.
Su romanu pamatysim. Knyga turi pasąmonėje prinokti, ją turi savyje išnešioti, kad galėtų vieną dieną išvysti saulės šviesą. Dėl to aš sau nekvaršinu galvos, ateis diena ir romanas pats mane privers rašyti. taip jau buvo su poezija, taip yra su tapyba. Užpuola mane toks tapybos velnio apsėdimas, verčia tapyti, ir tapau, ir vyksta. Kada taip sau, be specialaus noro, ką nors pradedu, tai vargstu ir nevyksta. Esu labai nuotaikos žmogus. Ir Arro komplimentas įliejo į mano sielą tokią savotišką šilumą ir jos man užteks ilgam laikui. Aš jam papasakojau, kad poezijos rašymas man buvo tapyba žodžiais. Kada dabar valdau teptuką mano žodžiai dingo. Kada aš galiu savo autoportretą tapyti, man nebereikia eilėraščio. Tapyba ir rašimas nėra du atskiri išraiškos būdai, bet yra ta pati nuotaika dviem atskirais būdais išreikšta.

(115129) 1990/8/30

Šiandien gavau "Knygnešio" numerį, įdomus žurnaliukas. Nėra ten "žiūrėkite kokie mes gražūs" dėmesys skiriamas kitiems, o ne sau. Keista, bet atsiradus ryšiui su Lietuva, kažkaip Lietuvių Rašytojų Draugija Amerikoj, bent pas mane, pasidarė nebereikalinga. Nebebalsuoju, nebemoku nario mokesčio, aplamai atrodo, lyg jo nebėra. Pagaliau kokia gali būti draugija su popieriniais nariais. Bet per tą draugiją patekau į kontaktą su "Knygnešiu". Jie renka visų išeivijos rašytojų autobiografijas, rengiasi išleisti knygą. Tik tos biografijos neina tuo tempu, kurio tikėjosi. Ir mane paragino (paprašė) priminti savo kolegoms, ar jau parašė ir išsiuntė. Taigi, jei dar neišsiuntei, paskubėk, parašyk apie 4 puslapius "Knygnešiui" apie save. Skaičiau jau Tomo Venclovos "išpažintį". Adresas skamba taip: Litva, Lietuva, 232001 Vilnius, Gagarino 4-11, Mrs. Aldona Mickienė. Ir būtinai prašo pridėti fotografiją. Matai, prieš dešimts metų šito nesitikėjome ir nelaukėme. Gaila, kad mano tėtis to nemato.
Kai buvau vaikas aš skaičiau lietuviškai ir "Guliverio keliones" ir "Robinzoną Kruzo" dabar atrandu žurnale, kad dabar neturi tų dviejų knygų gero vertimo. Dievaži, kokie seniau vertimai galiojo Lietuvoje? Taip vėl kilo noras išversti "Pscyhe" Louis Coperus mirė 1932 metais, dabar jis čia labai madoje, filmuoja jo knygas (Gal dėl to, kad nebėra autoriaus teisių?) bet filmai yra įdomūs, kuriuos padaro olandai. Tai gal ir vėl pradėsiu versti, pažiūrėsiu, ką man ponia Mickienė atsakys. Tik lietuviai baisiai sudarko svetimų autorių pavardes. Mane tai labai užpykintų, jei aš savo pavardę rasčiau nesuprantama. Sakykim varda man visai svetimi, kaip Kytsas, Bernsas, Bleikas lyg kokie žemaičių žydai būtų, turintys kolonialinių prekių krautuvę.
Kai pamatysi Brazdžionį perduok jam linkėjimus. Mane kadaise taip žavėjo jo rinkinys "Kunigaikščių miestas" ir "Per pasaulį keliauja žmogus" Tada B. dar buvo jaunas poetas.
Su lietuvių kalbos kirčiavimu mums žemaičiams yra bėda, nes dedame kirčius kitaip negu aukštaičiai. Kvailystė, kad literatūrinė kalba nėra žemaičių, juk ir Valančius ir kiti pirmieji rašytojai buo žemaičiai. Skaičiau, kad Šatrijos Ragana iš pradžių net rašė lenkiškai ir kitas jos pasakojimus versdavo į lietuvių kalbą ir lietuviškus taisydavo. Dievaži, dabar jau tokiu būdu nebeparašysi. Aklųjų krašte viena akis karalius, taip buvo ir Lietuvoj seniau.
Kai buvau Amerikoj 1973-čiais metais buvau Bostone tokioje lietuviškoje vakaronėje, bet man ji atrodė labai liūdna, vien tik seniai dalyvavo. Na lik sveikas ir rašyk poeziją ir siųsk į Lietuvą.

(115130) 1990/9/18

"Žmogus, kuris kirposi plaukus trumpai" yra įdomus romanas, apie chizofreną mokytoją, kuris įsimyli savo mokinę ir vėliau ją (jai prašant) nušauna. Tas romanas yra filmuotas, bet mano išmanymu negerai, knyga yra daug geresnė. Johan Daisne yra jau daugiau kaip dešimt metų miręs. Aš tuomet netekau malonaus korespondencijos bičiulio, kurį pažinojau tik per laiškus.
Kai mano tėtis mirė, jo rašomojo stalo stalčiai buvo pilni senų laiškų. Kiekvienas vokas turėjo pridėtą ir jo atsakymo juodraštį. Aš tų laiškų neskaičiau, pasižiūrėjau tik ar nėra viduje fotografijų, o jų irgi radau kruvelę (man nepažįstamų) ir sunaikinau. Vieno tėčio bičiulio sūnus kunigas prašė manęs jo tėvo laiškų. Man atrodė nesąžininga, laiškus, kuriuos tas asmuo rašė mano tėčiui, perduoti trečiam, sunaikinau, o parašiau, kad nėra, tiesa tėtis pats jau buvo pradėjęs juos naikinti, tik jis pirma kiekvieną laišką dar perskaitydavo, tuo pačiu laiku įklimpdamas į depresyvią nuotaiką. Negera skaityti senus laiškus. Aš jų irgi nelaikau. Nežinau, kodėl tėtis taip juos saugojo, gi buvo laiškų iš 1950 metų užsilikę. O iš mūsų bičiuolio Kazimiero (Lietuvoj) sudarytum jau storą romaną. Kazimierą Telšiuose suvažinėjo ant šalygatvio girtuoklis, bet man vis klausimas, ar jis nerašė perdaug laiškų? Tai buvo prieš 14-15 metų, o jo žmona dar vis gyva, nors buvo labai ligonė, gaunu per naujus metus sveikinimą ir viskas.
Dabar cenzūros Lietuvai neliko, išsiunčiau knygas, nuėjo, ateina ir iš ten neregistruota siunta. Lietuvai trūksta pasaulinės literatūros vertimų, nes jie neturi pinigų sumokėti autoriaus teises. Tos teisės po 50 metų pasibaigia. Taip aš manau pradėti versti "Psyche", kurią jau norėjau seniai padaryti.
Laukiu dabar ką man atsakys iš Lietuvos dėl Louis Couperus "Psyches". Ta simbolinė pasaka yra apie 100 puslapių, gal ir kiek daugiau, per pusmetį galima išversti ir keletą kartų perrašyti. Matai vertimas turi vis kiek pagulėti ir po keletos savaičių jį reikia skaityti. Be to aš turiu dar ir kitų užsiėmimų ir laiko nuobodžiavimui man trūksta.

(115131) 1990/12/21

Ačiū už laišką ir gražų sveikinimą, šokėjų drabužiai labai gražūs, Lietuvoje nešioja kitokius, ten jau rusiška dvasia įlindus, o čia dar tikri lietuviški, tokie kaip buvo gimnazijos laikais. Juk ir aš esu tautinius šokius šokusi.
Bėda su giminėmis, o dar blogiau su alkoholiu. Man yra kartą vienas daktaras Eugene pasakojęs kaip jis gydo girtuoklius: susitaria su to žmona ir duoda vaistų įpilti į kavą. Tą kavą gali ir žmona kartu gerti, nes tik kas išgeria alkoholio, tada baisiai suserga. Na, o žmona sako, tai vis tas gėrimas kaltas. Po keletą tokių susirgimų vyras įtikėjo, kad tik nuo alaus jam taip bloga ir nustoja gerti.
Lietuvoje rengia "XX-to amžiaus lietuvių poezijos" antologiją, spausdins ir mano keturis eilėraščius. Dar honorarą moka, po 2,5 rublius už eilutę. Tik pinigus reikia jau kam nors ten perleisti. Ar Pats esi ką "Vagai" pasiuntęs? Mano skoniui geriau jau meilės eilėraščiai, nes patrijotinė poezija po mūsų Vakarų dangumi nėra vertinama.

(115132) 1991/4/22

Pats matei, turbūt, kaip priešiškai sutiko vokiečiai tuos lenkų turistus, kada tie galėjo važiuoti į Vakarus be vizos. Ir geriau nebus. Nacionalizmas perrugsta, pavirsta į šovinizmą ir rasizmą. Man liūdna, kad mano vaikaičiams teks gyventi tokiame biauriame pasaulyje.

(115136) 1991/9/26

Tikrai mano draugė Australijoj turi daug fantazijos. Ji rašo labai ilgus laiškus, senstant jie jau kiek trumpesni, bet jei aš juos būčiau sukrovus į krūvą, išeitų kelių tomų storą knygą. Bet aš laiškų nelaikau aprišus rožiniu kaspinėliu. Perskaitau, atsakau ir sunaikinu. Kai mirė mano tėtis, jo rašomasis stalas buvo pilnas senų laiškų, prie kiekvieno pridėtas ir jo laiško juodraštis ir visos kruvelės suraišotos virvelėmis. Gaila ir nyku man pasidarė tada, sunaikinau tuos laiškus jų neskaičius. Vėliau, vienas tėčio draugo sūnus kunigėlis baisiai jau saldžiai iš manęs prašė savo tėvo laiškų. Parašiau jam tada, kad jų nebėra, aišku nebūčiau davus. Kokią teisę jis turi skaityti savo mirusio tėvo laiškus ne jam skirtus? Tai tokia laiškų istorija.
Paskutinį laišką iš Lietuvos gavau per 10 dienų. Ir jau buvo lietuviškas pašto ženklas užklijuotas greta rusiško. Smagu žiūrėti į lietuvišką ženklą ir į lietuvišką antspaudą "Telšiai-Lietuva" ir man gaila, kad mano tėtis to nepamatė ir dar keletą žmonių, kurie to taip laukė.

(115137) 1991/12/13

Jaučiuos dabar lyg naują gyvenimą atgavus. ... O galėjo būti avarija, kaip filme, galėjo dešimtimis automobiių užvažiuoti vienas ant kito, nes judėjimas tuo laiku buvo labai didelis.
Kai pasakas baigsiu, tada kibsiu ir į savo knygą. Vyriausias sūnus man sykį pasakė, kad reikia surašyti visus vardus žmonių, kuriuos pažinojau ir tada, sako, atsiminsi apie kiekvieną šitą. Gal reikės taip padaryti, bet pirmiausiai turiu baigti pasakas.

(115138) 1992/3/26

Norėjau vasarą važiuoti į Lietuvą, bet kelionę visai išbraukiau, labai varginanti, brangi ir nesaugi. Kas būtų jei reikėtų patekti į ligoninę? Ar kas mano vaistus širdžiai pavogtų?
Skaičiau, kad pakelti gyvenimo lygį rytų vokiečiams, vakarų vokiečiams kaštuotų per asmenį dvidešimts tūkstančius dolerių žmogui. Na, o kas su visa Rytų Europa? Baisu ir pagalvoti prie ko privedė tas komunistiškas šeimininkavimas, o blogiausiai kokį išaugino, mūsų akims žiūrint, blogą žmogų. Truks 50 metų, kol rusai bus žmonės kaip reikiant, ne tinginiai, vagys ir ne girtuokliai, jei aplamai tai įmanoma.

(115139) 1992/9/17

Tuo tarpu, mano pusbrolio dukros, kurios vis skundėsi koks sunkus gyvenimas (ir aš vis siunčiau siutinėlius) nusipirkusios automobilius, kompiuterius, dolerius, mėnesį į Palangą atostogų, pradėjo man į tarnaites siūlytis. Atsiminiau kaip pas Tave sykį vienas po dviejų mėnesių pasakė, "dėde, aš turiu gerą žinią, liksiu dar pas tave dviem mėnesiams". Tai nutraukiau bet kokį susirašinėjimą ir aiškiai parašiau, kad nenoriu jokių svečių. Pats žinai kokie tai per žmones, kalbų nemoka, pinigų neturi, nori viską pirkti, nori visur eiti, ir dažnai išvyksta atgal apvogę savo gimines (ir "Drauge" rašė apie tai) Šiandieninė Lietuva yra toks nuostabus kraštas, kad kiekvienas iš ten bando bet kokiu būdu pasprukti. Jei galėtų, manau, visi gyventojai išvažiuotų iš Lietuvos. Ir aš ten kojos nekelsiu, kryžių padėjau ant Lietuvos ir tiek. Ir su tokia nuotaika pradėjau inkviziciją lietuviškom knygom. Visos knygos, kurios yra išleistos Lietuvoje man pasidarė bevertės ir metu jas į šiukšlių maišą. Na matai kokia kultūros barbarė esu. Bet pagalvok jei jau užduotą darbą neatlieka kaip reikia, nesąžiningai, tai kas iš tų novelių ar poezijos išleistų Lietuvoje, viskas bus perdirbta, sudirbta, sudarkyta, kam man belaikyti lentynose? Išeivijos išleistos knygos yra kitas reikalas, bet Lietuvoje jų nenori, kada aš siunčiu, tai aiškiai pamačiau, kad mieliau gabaliukas šokolado, negu Brazdžionio poezija.

(115140) 1992/11/17

Ačiū už laišką ir užuojautos kortelę. Keisti yra priprasti, kad Georges miręs: išgyvenome lygiai 47 metus santaikoje, kito vyro nebūčiau norėjus. .... Mano vyras mirė nuo vėžio... Tapyti dabar negaliu, visai neturiu spalvų. Viskas išeina pilka. Su tapyba tas pats kaip su poezijos rašymu, tam reikia nuotaikos. Mano svajonė buvo surengti savo darbų parodą, bet dabar jos jau nebenoriu. Matai Georges buvo mano pats didžiausias žiūrovas, mėgėjas, patarėjas mano tapybai.
Lietuvoje ir antrus rinkimus laimėjo ex-komunistai, net dar daugiau balsų gavo, pasakė vakar mūsų televizija. Tas yra labai blogas ženklas, žmonės ten visai pagadinti, o kada valdžią turės Brazauskas, jis jau rusų kariuomenės nenorės lauk varyti, jam bus reikalinga kaip apsauga. Gal Tavo giminės Lietuvoje padaryti iš geros medžiagos, bet mano pusbrolio dukros ir ypač jų vyrai tai homo sovieticus tipo. Ilgai susirašinėjau, kol jos pradėjo darytis atviresnės, ir kada man viena taip gražiai ilgame laiške išdėstė, "kad vogimas yra įsisunkęs į lietuvių kraują, kas nevagia yra kvailys. Štai, sako, Telšiuose, Mąsčio fabrike kiekviena darbininkė kasdien pavogia po 1 kilogramą siūlų ir fabrikas dėl to nesubirėjo. Iš pradžių pagalvojau, kad juokus krečia, bet kada mano draugė, ten buvus, man pasakė, kad tai rimtai galvojama ir papasakojo, kaip jos sesuo perka vogtus vaistus iš moters, kuri dirba vaistinėje. ... O kada išgirdau iš draugės, kuri ten pas pusbrolį tris kartus buvo nuėjusi, kad jų motina (pusbrolio žmona) nervais serga iš stress ir baimės, nes žentai daro kokį tai big-deal biznį, kas Danutė tiesiog iš proto varo. Na, kam man tokie reikalingi? Nutraukiau bet kokį susirašinėjimą, kokie man giminės tie žentai? Spekuliantai, juodi biznieriai, gal vogtomis ikonomis preikiauja? Gal narkotikais? Kam man tokie reikalingi. Išeitų taip, "neturėjo pensininkė bėdos, pasikvietė giminės iš Lietuvos." Pusbrolio nemačiau 50 metų, kas tai per žmogus nežinau, nes man jis viename retame laiške parašė, kad jie vyrai nesugeba laiškų rašyti. Lyg laiškų rašymas būtų grynai moterų darbas, kaip vaiką žindyti.

(115141) 1/2/1993

Aš ir bet kokį susirašinėjimą su Lietuva nutraukiau.
Tiesa, nieko negirdėjau (naujų metų sveikinimo) negavau iš pono Žadvydo, tai jau senas džentelmenas, tėčio bičiulis, bet man vis siųsdavo kasmet laiškelį naujiems metams. Sykį siunčiau jam paveiksliuką, gėles, ir tos pateko pas jį į ligoninę. Vėliau gavau laišką, kad tai buvo vienintelės gėlės, kurias jis ligoninėje prie lovos laikė. Liūdna, kad senatvėje žmogus taip vienas lieka. Šįmet nebedrįsau rašyti naujų metų kortelės, pabijojau kad sugrįš. Nors mūsų bičiuliai iš Texas (šveicarai) dar vis parašo, jiem abiem jau tikriausiai virš 90 metų. Matai šveičarai iš geros medžiagos nutašyti. Žadvydas gyvena Dessert Springs.

(115142) 1993/3/9

Kodėl aš tokia karti apie Lietuvą, papasakosiu ilgą istoriją.
Na matai kokia ta Lietuvėlė ir tie lietuviai! ... Žinai, aš nesu lietuvė, aš esu žemaitė, taip dabar sakysiu. Pagaliau mano tėvas latvis, senolis estas, aš esu maišyto kraujo. Laimė. Tik iš motinos pusės yra tas knygnešys Ložinskis "Lietuvos paštininku" vadinamas, kurį už vertimus (ėjo į kunigų seminariją) paprašė seminariją apleisti. O mama buvo dailininkė ir mano sesuo buvo labai gabi. O aš kvailutė buvau 1942 metais pradėjus Kaune studijuoti mediciną, kuri mane tiesiog smaugė ir kai vokiečiai uždarė universitetą grįžau namo. O mane taip traukė meno akademija, aš pozavau mamos diplominiam darbui kadaise Kaune. Ir meno akademijos rūmai tuomet man atrodė kaip šventykla į kurią gali eiti tik išrinktieji. Keista, kad panašų jausmą dar du kartus gyvenime jutau, tai nuėjus pirmą kartą į Paul Delvo (blogai parašytas vardas, bet taip reikia ištarti) darbų muziejų ir į Baden-Baden kazino, tik pažiūrėti, ne lošti.

(115143) 1993/3/31

Ačiū už laišką ir velykinius sveikinimus. Linkiu linksmai praleisti šventes, bet manau, ne taip kaip kadaise būdavo Kaune švenčiamos Velykų dvi dienos. Mano tėvai buvo kurį laiką persiskyrę, aš turėjau Kaune motiną ir patėvį (gerą) ir Telšiuose tėvą ir pamotę (prastą). Taip atostogas praleisdavau pas mamą, o į gimnaziją ėjau Telšiuose. Vėliau patėvis mirė jaunas (42), tėtis persiskyrė su savo Albertina ir mama grįžo namo, bet jau buvo ne be tas. Bet tai kita istorija, kurią aš kaip tik ir gal aprašysiu, jei kada nors rašysiu tą pradėtą knygą, kurios šeši puslapiai delsia stalčiuje. Tai matai, kad mano vaikystė nebuvo maloni, taip ir man liko savotiškas kartumas visai Lietuvai, ypač tie Telšiai tai baisus atsilikęs kampas. Šiandien aš esu Belgijos pilietė ir mano šeima čia. Čia aš esu namuose ir labai branginu tą žalią kaimą Edegem, kurį valsčiaus valdyba labai gerai tvarko.
Gal atsimeni, kad per Velykas Lietuvoje darydavo velykinį stalą su mėsos patiekalais, keptais kumpiais, kalakutais, su babkomis ir tortais ir stovėdavo eilė alkoholinių gėrimų. Aš buvau tada 10 metų. Pirma Velykų dieną moterys sėdėdavo namie, o vyrai eidavo vizituoti pažįstamus ir valgydavo ir gerdavo be saiko. Antrą Velykų dieną darydavo tai damos. Kada šiandien žiūri sveiko proto akimis, tai buvo ne tik aprisijimo nuodėmė, bet labai kenksmingas dalykas aplamai sveikatai. Kiek to cholesterolio surydavo žmonės su tais kietais kiaušiniais per tas dvi dienas, kiek gyvulinių riebalų ir tortų, aš galvodavau, kur jiems telpa. Būdavo kiti ir pasigėrę, seilodavos, laimei ėjo pėsti, nebuvo tada tiek daug automobilių. Koktu ir biauru, kada aš tą prisimenu. Čia nėra tokių barbariškų ir kiauliškų švenčių papročių.
Mano tėtis velykinio stalo nerengdavo, tik būdavo tom Velykų dienom savo rūšies šaltas bufetas, nevirdavo tas dvi dienas, buvo ir keptas kumpis, ir tortas, bet alkoholio pas tėtį nebuvo, jis negėrė, nerūkė, buvo kuklus ir taurus žmogus aplamai. Ir svečiai nelankė mūsų. Pas patėvį tai buvo stalas apkrautas, o vaikams jis padarydavo saldumynų ir saldainių stalą, kas irgi nebuvo sveika žiūrint mano dabartinėmis akimis, nors ir čia vaikai gauna šokoladinius kiaušinius, bet aš duodu vaikiačiams knygas. (gauna saldumynų daug iš kitų tetų, dėdžių).
Taip aš praleisdavau Kalėdų ir Velykų atostogas Kaune, o vasarą Panemunėj Vičiūnų kaime, išnomuodavo keletą kambarių pas ūkininką Babušį. Šiandien Vičiūnų kaimo nėra, tą man parašė patėvio dukra, kuri šiandien gyvena Čikagoje.
Lietuvių literatūra dar bėginėja vaikų batukuose.

(115144) 5/6/1993

Ir tos visokios religijos (kurios niekada nėra žmogaus padarusios geresniu) baisiai dygsta ir auga ir neša prastus vaisius.
Iki muštynių nenuėjo, kaip tada Čikagos lietuviai mušosi, kas net visam pasaulyje nuskambėjo dideliu disonansu. (Gal ir Amerika taip ilgai delsė su nepriklausomybės paskelbimo pripažinimu, nors pats pagreitintas pasiskelbimas diplomatiškai tik sunkumus visur ir visiems kėlė) Būtų palaukę būtų savaime laisvi tapę, kaip ir latviai, ar estai. Na sorry, aš nutariau apie tuos dalykus daugiau nebekalbėti ir sau nekvaršinti galvos.
O mūsų pasaulis jau perkrautas žmonija, kada bus 10 milijardų, Dieve mano, bus baisi valanda mūs žemėje. O žmonių yra visokios rūšies. Štai Belgijoj daug kiniečių, bet niekada kinietis nėra nei ką nužudęs, apiplėšęs, įsilaužęs į banką ar namus, niekada, kaip ir su žydais, tie niekada nėra ištraukę rankinuką iš senos moters rankų, ar su peiliu nudūrę seną vienuolę. Bet tas yra su kitais ir ypač su marokiečiais. Yra Briusely kvartalų, kur policijai pavojinga vykti, na matai, nereikia nei mums Los Angeles ar Čikagos.

(115145) 20/6/1993

Kalbant apie teatrą nežinau ar esu rašius, bet aš savo "literatūrinę karjerą" pradėjau su teatro veikalu. Buvau tada gal 12-13 metų ir Panemunėje, per vasaros atostogas, parašiau vaidinimą, kuris vadinosi "Gėlių karalaitė". Pas tą ūkininką Babušį turėjo atostogų butuką ir Jūratė su tėvais. Jūratė buvo mano amžiaus iš Kauno, mėlynakė ir ilgais, geltonais plaukais. Mes susirinkusios keletą kaimo mergyčių išmokinome jas vaidinti jų gėlių roles ir tą veikaliuką suvaidinome du kartus, vieną kartą lauke, Babučio kieme, o antrą vakarą Babučio troboje. Buvo daug žiūrovų ir pasisekimas buvo didelis. Kostiumus pasiuvo mano mama iš krepinio popieriaus, o uždanga buvo padaryta iš paklodžių. Babušis net pora mažų eglaičių nukirto, kad scena turėtų geresnę dekoraciją. Daugiau tos Jūratės nebesutikau. Tik kada Kaune studijavau mediciną, buvau sykį operoje, halėje pamačiau mergaitę, kuri man labai atrodė panaši į Jūratę. Nedrįsau eiti ir klausti, ar esi Jūratė, nes pavardės nežinojau, vaikams atostogaujant nerūpi pavardės. 13 metų būdama rašiau eilėraščius apie žuvėdras, kurias šaudo medžiotojai.
Kada jam užklausi, ką tu veiksi būdamas suaugęs, jis atsako, kad bus mokslininkas ir ieškos dinozaurų kaulų ir darys kasinėjimus kartu su Ludu (mano sūnus). Dar apie kaulus kalbant papasakosiu apie Brigitę (mūsų buvęs šuo). Ludas eidavo į Nuskendusi Saftingeno Kraštą (prie Sheldos upės) ir ten ieškodavo senų kaulų, nes prieš 400 metų yra toje vietoje nuskendę (žemė įsmuko matyt) keli kaimai. Padavimas dar sako, kad kartais galima girdėti nuskendusios bažnyčios varpą, bet tai pranašauja didelę nelaimę. To varpo Ludas nėra girdėjęs, bet parnešė maišą su visokiais kaulais. Stovėjo tie kaulai garaže ir vieną dieną matau Brigitę su dideliu kaulu (žmogaus) tarp dantų. Neduoda, bėda, surijo dalį to seno kaulo, sirgo nuo jo, o aš nežinojau ką daryti. Į šiukšlių kibirą nedėsi, žmonių kaulai, laikyti garaže nėra kaip, na išmečiau po truputį, dabar už tą Ludas dar vis yra nepatenkintas, nors įdomesnius egzempliorius jis turi (kaip vaiko kaukolę).
Kadaise buvau pradėjus rašyti vaikams knygą, kada mano jauniausiam sūnui buvo 10 metų, dalinai rašiau jo nuotykuis, bet knygos nebaigiau. Dabar jau visai nebeįdomu, nes nėra jokių perspektyvų aplamai rašimui lietuviškai.

(115150) 1993/12/27, Edegem

Žiūrėdama į Tavo kortelę menu senus laikus, kada kūčių diena, tėtis vis laukdavo, kad eglaitė nesudžiūtų per anksti kirsta. Taigi tą kūčių dieną, tėtis paimdavo kirvį ir pakinkęs arklį į roges išvažiuodavo į mišką kirsti eglaitės. Aišku būdamas girininku, jau žinojo, kur auga labai gražios eglaitės. Parveždavo didelę, iki pat lubų būdavo kambary pastatyta ir turėdavo tokį šviežų miško aromatą. Šiandien nuperki eglaitę ir pastatyta jau birsta, spiglius nespėji šluoti. Kaip mes vaikai (mano sesutė, pusbrolis ir aš) laukdavome tėčio grįžtančio iš miško. Ir tėtis grįždavo apšarmojusiais ūsais ir antakiais, šaltas toks, lyg būtų tikras Kalėdų senis. Kiek jau dienų ir metų nubėgo, o aš nupirkus eglaitę vis laukiu kūčių dienos, kad ją pastačius kambary. Kol kas dar spigliukai nebirsta; turi išbūti iki Tomo gimtadienio, ta pačia dieną kaip ir mano.
Girdėjau televizijoj sykį viena rusė sakant, kad komunistų laikais buvo moralė, buvo galima į ką nors tikėti, kurti socializmą. O dabar nėra nieko ir jos vaikams nėra jokios moralinės paramos. Gal ir tiesa, žiūrint iš kokios pusės pažiūrėsi, bet aplamai vertybių matas yra pasikeitęs, žmonės yra dideli materialistai tapę, "to make money" yra daugelio idealas. O religija niekada nėra žmogaus padariusi geresniu, gal atvirkščiai. Fanatikai. Fanatizmas yra religijos vaisius.

(115151) 1994/1/20

pas mus tragedija, užsimušo su automobiliu mano jauniausio sūnaus žmona... Baisus smūgis mano sūnui, jis ją taip mylėjo. Ir man tarytum kas gabalą iš sielos išplėšė, ir niekad nebebus kaip buvo. Ir niekad aš nenoriu švęsti Naujų metų. Buvo ji tokia graži, gera, meili mergaitė, 33 m.

(115153) 1994/2/19

Gaila Gimbutienės, jei dar pernai į Lietuvą galėjo važiuoti, tai metų našta jos neslėgė. Tikrai baisi liga tas vėžys. Mano vyras laimei trumpai težinojo, kad serga nepagydomai. Gimbutienei tie metai turėjo būti labai sunkūs kovojant su neišvengiamu likimu. Mano dvi labai geros gimnazijos dienų draugės vargsta irgi kovodamos su vėžiu, Milda ir Žana. Mildai geriau, bet Žanai vėl darė operaciją, jau kelintą, įgavo odos vėžį, maža dėmelė ant kojos ją nuvarė pas daktarą, išgirdo, kad turi labai prasto rūšies vėžį, laukiu laiško kas toliau, mano jos labai gaila, o buvo ji kadaise mūsų mažo provincijos miestelio gimnazijos pati gražiausia mergaitė. Liekna, aukšta, mėlynakė, rausvais skruosteliais ir su geltonomis kasomis, kurios pačios turėjo naturalias garbanas. Ir būdas jos buvo labai geras, tikrai nuoširdi ir miela mergytė buvo. Tik mokintis tingėjo. Gimnazijos nebaigė ir ištekėjo už seno vyro. (už ją mažiausiai 20 metų senesnio advokato) Aš ją aplankiau 1968 metais Gary mieste, jos vyras buvo pats kvailiausias tipas, kokį aš kadaise sutikau. Na, matai, koks romanas, bet man visada buvo labai gaila Žanos; ji ir jos vyras padarė didelę klaidą nepalikę Vokietijoj ar Prancūzijoj (vyras buvo Sorboną baigęs) kur ir tarnybą tuoj po karo turėjo pas prancūzus. Liūdna, kad teisių daktaras, žinomas juristas turi dirbti darbą fabrike. Jiems Amerika buvo kaip kaulas gerklėje. Ir Žana dirbo fabrike, dabar jau kelinti metai našlė, laimei turi vaikaitę širdies paguodai Danielę.
Buvau 17 metų kai baigiau gimnaziją ir 1942 metais įstojau Kaune į Vytauto Didžiojo Universitetą, medicinos fakultetą, mano tėtis to norėjo, nors mane traukė meno akademiją. Medicinos studijos, nors įdomios, jos mane smaugė ir aš nesijaudinau, kada vokiečiai uždarė universitetą ir aš grįžau namo (dirbau vietinėj aptiekoj pas poną Kuzavą) tai man labiau patiko. Bet gaila, kad tapyti išmokau dabar, pasenus, pražilus, kada nebegaliu piešti and didelio formato, nes pradeda skaudėti ar petys, ar nugara, kada akys jau nebe taip gerai mato, kad mokintis grafikos pasidarė buvo neįmanoma. Bet aš dabar laisva, aš galiu piešti ar tapyti ką noriu.
Ir dažniausiai tapau mintyse. Ruošiuos vis karaliaus Bodevijn portretą tapyti, aišku iš laikraščio fotografijos, bet jau spalvas žinau kokias. Esu jau padarius akvarelę ir pieštuko piešinį, kad priprasti prie veido bruožų. Akvarelėje karalius išėjo jaunas. Bet ar tai svarbu?
Marti nepaliko našlaičių, gal ir gerai, gal būtų geriau turinti vaikutį, bet laikas parodys, sūnui dar tik 34 metai, jis gražus vyras, panašus į mano tėtį, aukštas, lieknas, padorus. Kovo pradžioje vyksta su grupe kolegų kokiem tai kursam į Floridą. Į Disney-World.

(115155) 26/7/1994

O palinkimas aukštam kraujospūdžiui matyt paveldėtas, mano tėtis turėjo tai, mano senolis ir mirė nuo to. Bet kada aš nežiūriu per daug baisių televizijos vaizdų ir mano kraujospūdis tvarkoj darosi, ypač kada nutraukiau bet kokį susirašinėjimą su tais vadinamais giminėmis Lietuvoj, kurie man labai gadindavo nervus, nes palengva pamačiau kokios rūšies žmonės ten tūno.
Susirašinėju dar Lietuvoje su trimis gimnazijos draugėmis. Viena buvusi geografijos mokytoja, labai sportiška, vasarą maudosi Germanto ežere, žiemą slydinėja, čiuožia ir kasdien žaidžia ping-pong. Antra vaikų daktare, vis dar dirba, nes yra viena be šeimos, ir aplamai turi gerą vardą, labai jau idealistė. Trečia buvusi režisorė, dešimts metų išbuvo Sibire. Gimnazijoj rašė eilėraščius, rašė gražius, visi jai žadėjo ateitį. Bet tas Sibiras jai užčiaupė burną ir nieko neberašo. Baisiai liūdna, kad žmogaus talentas taip sunaikinamas. Dabr viena, sena ir kartais labai pikta. Ypač, kad ta Lietuva ją nuvylė, ta tėvynė, už kurią ji dešimts metų savo jaunystės paaukojo. Ir kokios nesąmonės yra tos visos tėvynės meilės. Pas mus nacionalizmas turi labai blogą vardą. Nacionalizmas yra dvasinė liga, skaičiau sykį laikraštyje parašyta.

(115157) 1994.08.26

Kokio dailininko darbai tau labiausiai patinka, paklausė manęs Annelien. Picasso, sakau jai, kodėl, klausia. Picasso valdo formą ir spalvas, jo fantazija neribota, jis gali tapyti ir piešti visokiais būdais. Ir pagaliau aš suprantu, kodėl jo portretai kartais su dviem nosim, ar kreivom akim. Portrete reikia atvaizduoti žmogaus sielą ir charakterį, sakydavo mums akademijoj. Gal Picasso, paišydamas keistą veidą, bandė perduoti to modelio blogą charakterį, negražią sielą? Moteris su dviem nosim, ar ji nekiša jos perdaug į kitų reikalus?
Mirė dailininkas Paul Delvaux, kurio surrealistiniai darbai man labiausiai patinka. Juose tiek daug poezijos, tai dailininkas kuris tapo poeziją. Aplamai aš labiausiai mėgstu surrealistus, tokiuose piešiniuose kiekvienas gali individualiai juos atjausti. Paskutiniais metais Delvaux buvo aklas, kaip baisu žmogui, kurio gyvenimas yra spalva. Jis sulaukė 94 metų. Kada aš pirmą kartą nuėjau į Delvaux muziejų pajūry, mane jo darbai taip sužavėjo, sujaudino, jaučiausi patekus į šventovę, kurioje dievai kalbasi su manim. Išėjau lyg sapnuodama. Ir namuose bematant parašiau eilę eilėraščių Paul Delvaux paveikslams. Vienas portretas liko pas mane įsmigęs į atmintį. Jauna šviesiaplaukė moteris (jo labai dažnas modelis) su balta mezginių suknele sėdi mėlyname fone. Tas mėlynumas toks nuostabiai skaidrus, skambantis tiesiog, ir tas kontrastas to jauno veiduko su auksiniais plaukais. Ir tada aš panorėjau galėti tapyti portretus. Ne landšaftus, bet žmogaus veidą.
Atsimenu kaip mano mama (ji baigė Kaune meno akademiją) sakydavo, jog negalima tapyti saulę ar mėnulį ar aplamai šviesą, geriau sakant šviesos objektą, bet tik apšviestą daiktą. Bet tas netiesa. Delvaux tapo žvakes, degančias lempas, mėnulį, pagaliau ir Van Gogh yra tapęs saulę ir žvaigždes. Mene viskas galima tapyti, tik turi būti gerai padaryta. Ir kada pats gali tapyti visai kitomis akimis žiūri į kitų dailininkų darbus.
Man tik gaila, kad aš nelankiau meno akademijos baigus gimnaziją. Reikia viso gyvenimo, kad galėtum ką nors nutapyti, dabar man neliko laiko. Vėl sapnavau savotiškus paveikslus, kurie buvo mano, bet aš neatsimeniau kada juos tapiau. Dideliame tuščiame fone buvo savotiškos figūros, kas nepamenu, tą sapną bematant pamiršau, bet spalvos buvo švelnios ir malonios ir oranžinis dangus.
Šilbajoris išvyko į Lietuvą profesoriauti iki Kalėdų, jo žmona trumpam, ji gimnazijos laikų draugė, yra ir Antwerpene buvus, bet dabar neatvažiuos, doleris yra labai žemos vertės.

(115158) 19/10/1994

Ačiū už laišką ir fotografiją. Tie Los Angeles šokėjai atrodo lietuviškiau, negu sykį mačiau iš Lietuvos lietuvius šokant Anglijoj.
Man buvo tikra kančia sėdėti salėje, muzika be dainavimo būtų skambėjus labai gerai, Vagneris kažkaip priartėja prie elektroninės muzikos, jis labai modernus kompozitorius mano išmanymu. Matai, kada aš girdžiu muziką, tai mano mintyse atsiranda spalvos, jūros, vandenynai iš spalvų, būna gražios harmoniškos, bet būna labai liūdnos ir pilkos spalvos. Girdėjau sykį koncerte labai modernią muziką, jaunas kompozitorius, bet aš tą visą laiką baisiai vargau eidama per tamsius tunelius, tie garsai mane buvo visai paskandinę tamsoje ir kada baigėsi, tai aš lengviau atsidusėjau, buvau išvaduota iš pilkų tunelių be išėjimo. Na matai, aš muzika irgi juntu kaip juntu paveikslus. Bet rašyti jau ne. Pirmoje eilėje nėra jokių ateities galimybių lietuvių kalba rašyti. Jei kada rašyčiau, tai tik nederlandiškai, bet tam dar nesu gatava. Užtat aš daug skaitau ir tik nederlandiškai.
Man vis kunigas Vaišnys, iš geros širdies, siunčia veltui "Laiškus Lietuviams". Kadaise buvo įdomesnis žurnaliukas, kada rašė išeivijos žmones, bet dabar užpludo žurnalo puslapius lietuviški rašytojai iš Lietuvos ir žurnalo meninė vertė visai nusmuko. Primena man senų laikų mūsų miestelio parapijos laikraštį. Na matai, ir tas geras kunigas, jis irgi tą junta, bet ... ir aš jau niekada jam nebesiųsiu savo eilėraščių, jei per klaidą kada nors parašyčiau. Matai eilėraščiai yra keisti dalykai, ateina ir neduoda ramybės, vargina, kada parašei tada išlaisvinai savo sielą. Bet dabar aš vėl tapau ir taip eilėraščiai nebegrįžta. Iš tikrųjų aš juos išvariau ir užrakinau jiem duris. Nenoriu nieko bežinoti apie poeziją ir jos neskaitau, tiesa, skaitau Kabirą ir Tagorę. Esu jau gerą pluoštą Kabiro poezijos išvertus. Į lietuvių kalbą.
Mano gera draugė grįžo po dviejų savaičių viešnagės Lietuvoje, jos giminės yra padorūs žmonės, kas jai didelė laimė. Jos vyras Šilbajoris lieka iki Kalėdų profesoriauti Kauno universitete. Idealistas.
Taip aš tik dar susirašinėju su dviem senom draugėm, iš senų dienų. Buvom toje pačioje gimnazijos klasėje eilę metų.
Žinai, kad aš esu laiminga, kad nebeturiu jokių giminaičių Lietuvoje, laiminga, kad gyvenu žaliame Edegem kaime, laiminga, kad esu Belgijos pilietė. Ir laiminga, kad tai tiesai atidengti man nereikėjo važiuoti į Lietuvą, kaip padarė daug senų žmonių Australijoje, o dabar grįžę sakosi bučiuoją Australijos žemė. Mano tėtis vis sakydavo "ten gera, kur mūsų nėra". Būtų ir tėtis labai nusivylęs ir laimei jis nesulaukė tos Lietuvos nepriklausomybės. Matai, žmonės galvoja, kad nepriklausomybė yra gero gyvenimo garantija, atrodo gyvenime priešingai, už nepriklausomybę reikia brangiai mokėti.

(115159) 2/12/1994

...turiu gerus kaimynus ir tas labai svarbu. Bet vieno bičių tai vasarą bijau, keista, kad tokios piktos. Mano tėtis vis tvirtindavo, kad bitės nepuola, ir tikrai, Telšiuose tėtis turėjo bičių ir jos manęs niekada nėra įgėlusios. Matyt laikai keičiasi, netik žmonės pasidarė agresyvūs šiandien.
Nietsche esu pradėjus skaityti būdama 12 metų, teta parnešė iš bibliotekos "Also sprach Zarathustra" lietuviškame vertime, bet aš nieko nesupratau ir labai pikta mečiau tą knygą. Daug vėliau skaičiau "Ecce homo" vokiškai ir labai mane ta knyga linksmino, aš skaičiau kaip jumoristišką veikalą ir pasakiau namiškiam, arba Nietsche yra labai jumoristiškas žmogus buvęs, arba visai beprotis. Sykį nupirkau jo visus veikalus surištus į du storus tomus, vokiškai, bet jau nebeprisirengiau skaityti ir atidaviau žentui, kurį tas veiklas domino. Aplamai aš filosofų labai aukštai nekeliu, dažnai tik bla-bla, bet Nietsche turi gerą stilių ir gražiai valdo vokišką kalbą, mano išmanymu jis yra geresnis būtų buvęs kaip poetas.
Kada vaikas užauga negavęs iš tėvų meilės, jis neišmoksta mylėti ir aplamai nėra pajėgus tą bet kada išmokti.
P.S. Baugina mane tos ateinančios šventės, nes negaliu pamiršti, kaip mano marti taip nelaimingai užsimušo naujų metų naktį.

(115160) 29/12/1994

Gavau per Australiją laikraščio iškarpą apie Lietuvoje 1992 metais išleistą (900 p.) knygą: "Lietuvių egzodo literatūra: 1945-1990 metais." Nerašo ar tai ta knyga, kuria kadaise rengė "Knygnešio" redakcija ir su kuria aš niekaip negalėjau susikalbėti. (Norėjo tėčio autobiografijos ir prašė manęs padaryti tėčio parašą) Ir taip nesusikalbėjom. Nežinau ar Pats esi apie tą knygą girdėjęs? Gal matei? Man jos visai nereikia, tik norėčiau žinoti ar įdėjo tėčio pasakojimą ar ne, nes vis kliudė mano nenoras klastoti parašą. Bet kodėl jie vartoja tą žodį "egzodas"? Tai typiškai žydams tinka. Žodyne rašo pirma prasmė: "exodus" žydai išeina iš Egipto. Antra prasmė: Mozės antra knyga, kuri vadinasi "Exodus" (Švento rašto) Na ir galėjo gi parašyti "išeivių, emigrantų, pabėgėlių, išdavikų" ankščiau mus išeivius taip gražiai išdavikais vadindavo.
Pamini ir Alę Rūtą, nežinojau, kad prieš karą buvome kaimynės, ji Tryškiuose mokytojavo. Žemaitė kaip ir aš.

(115161) 9/2/1995

Bet aš pakartosiu ką mano tėtis sakydavo "kaip gerai, kad svetimtaučiai nesupranta lietuviškai, taip jie neskaito tų nesąmonių, kurias kartais parašo lietuviai" (Ką apie mane parašė, man viena draugė iš Lietuvos perrašiusi atsiuntė.) Man nei šilta, nei šalta dėl to. O jau "Knygnešio" knyga tikriausiai nepasirodys dėl lėšų ir galbūt intereso stokos. Man kita draugė rašė, kad knygos Lietuvoje baisiai brangios palyginus su pensijomis. Bet aš jau seniai nebeskaitau lietuviškų knygų aplamai.

(115162) 22/3/1995

To Gedgaudo knygą, su įrašu mano tėčiui, seniai jau išmečiau į šiukšlių maišą, vargšas žmogelis, mataik kaip kiekvienas savitu būdu gali išeiti iš proto. Juk ir Girnius jau miręs? Kadaise Girnius yra Kaune studijavęs kartu su mano mama tame pačiame filosofijos teologijos fakultete, beto kartu ir prancūzų kalbą mokinosi, bet jis buvo jaunesnis negu mano mama anuomet. Taip aš užmezgus buvau su juo susirašinėjimą, iš pradžių nesibarėme, bet po mano pasipriešinimo prieš Girniaus reikalavimą išmesti eilę lietuviškų poetų iš mano rengiamo vertimo, mus susirašinėjimas labai atšalo. Kada aš 1973 metais buvau Bostone, vienoje vakaronėje kartu su Santvaru, Gustaičiu ir jų poniomis, su Birute ir Sonda, išgirdau, kad ir Girnius esąs salėje, man Birutė parodė toli sėdintį poną. Tuo tarpu Santvaras, mačiau, nuėjo prie to pono ir jam kažką pasakė. Bet Girnius nesiteikė ateiti prie mūsų stalo, o aš (užsispyrusi žemaitė) irgi nesirengiau eiti prie Girniaus staliuko pažinčiai užmegsti. Bet juokinga buvo, kada grįžau į Belgiją, gavau iš Girniaus laišką, kad jis apgailestaująs, jog mums neteko susitikti, girdėjęs, kad aš buvau Bostone ir kodėl neužsukau pas jį? Na, ar ne juokas, jam tereikėjo tik su Santvaru ateiti prie mūsų staliuko, juk aš nesikandžioju. Kodėl pagaliau rašyti tokį vaikišką melą? Taip apie Girnių pas mane paliko labai menka nuomonė. Tegu jis ilsisi ramybėje, bet į gyvenimą po mirties aš netikiu.
Keista, kad kaip tik Juozas Eretas (ar pameni tą šveicarą profesorių) man laiške yra parašęs (gavęs mano eilėraščių knygeles), kad mano eilėraščiai jam primena jo mokinės Salomėjos Neries poeziją, tik mano eilėraščiai daugiau filosofiški. Ir kitas kolega mane net "pabarė" kad maišau poeziją su filosofiją. O aš turiu labai menką nuomonę apie filosofus. Bla-bla-bla ir tiek, ypač kada bandoma įrodyti Dievo buvimą.
2) Perskaičiau pirmąjį laišką ir prisimenu Bostoną. Anuomet svečiavomės (aš ir vyras) pas Birutę. Birutė yra mano tėčio buvusi mokinė ir laiškuose ji tėčiui vis rašydavo "mielas mokytojau". Bet anuomet tėtis buvo dar labai jaunas mokytojas, o Birutė vyresniųjų klasių mokinė. Matai, mano tėtis dėstė matematiką, bet jis įgavo TBC ir daktarai jam patarė ieškoti kitos profesijos, būti daug lauke. Anuomet tėčiui buvo rodos dar tik 22 metai, jis išgijo savaime, geras oras kaime pas mamą, geras maistas ir ramybė, beto motina gamta jam davė didelį atsparumą ligoms. Išgįjęs įstojo Dotnuvoj ir lankė miškininkų kursus ir tapo girininkas kaip jo tėvas (Tverų). Taip tėtis, studijuodamas gamtos mokslus Petersburge, sutiko Sondą (buvo "keleivio" redaktorius, gal pameni?) Sonda buvo įdomus žmogus, sulaukė ilgo amžiaus ir mirė Maskvoje, nuvykęs lankyti Lietuvą, mirė aerodrome dukros akyse (gydytojos) Na matai kaip kartais atsitinka. Bet su tuo Sonda aš anuomet susipažinau Bostone ir rašiau jam vėliau trumpus kelionių aprašymus. Sutikau ir Santvarą, jis ir jo žmona buvo labai simpatiški žmonės, netekę vienintelio sūnaus, kuris mirė būdamas 14-15 metų nuo leukemijos. Jų name buvo sūnaus kambarys likęs koks buvo, liūdna buvo tai matyti. Gyveno jis labai blogoje Bostono vietoje, netoli aerodromas ir kas 3-4 minutės kyla ar leidžiasi lėktuvas su baisiu triukšmu. Tuomet ir susikalbėti pasidarydavo neįmanoma. Taip Santvaras buvo įrengęs savo darbo kambarį sklepe, ten buvo jau galima susikalbėti. Ir Gustaitį sutikau, gyveno jis greta Santvaro, bet jo žmona nebuvo išmokus angliškai per 20 metų Bostone gyvendama. Birutė dar gyva, bet jau labai pasenus ir gyvenas pas sūnų Cape Cod, Bostone ją iš namų išvijo užtvinęs juodas tvanas, reiškas tas kvartalas pasidarė juodas ir jai teko parduoti namą beveik veltui negrams. Ištekėjo Birutė dar labai jauna, gimnaziste būdama, atvyko iš Amerikos toks jaunas vyras, lietuvis amerikonas ir paviliojo gerą mergaitę, kaip sakė tėtis. Amerikoj Birutės laukė didelis nusivylimas, jos vyras buvo daug žemesnio kultūros laipsnio, bet ji privertė jį vakarais eiti į mokyklą ir išmokti gero amato. Ir Birutei teko visą gyvenimą sunkiai dirbti siuvykloje. (Kalėdoms nebegavau iš jos kortelės, nors buvau jai laišką parašius). Toks jau yra gyvenimas Amerikoj, nors aš būdama du kartus po dvi savaites Amerikoj mačiau tik gerasias puses. Bet kiek žmonių jau nebėra gyvų?...
Mano draugė iš Lietuvos rašė, kad Bradūno ir Brazdžionio poezija jai visai nepatinka, (ji labai daug skaito). Bradūnas dabar gyvena Lietuvoje ir visur važinėja su eilėraščiais. Mano draugė priklauso tų senųjų kartai, turėtų patikti, bet ne. Taip pat ji stebisi, kad tokia tėvynės meilę junta tik išeivija, gi lietuviai Lietuvoje visai savo tėvynės nemyli ir bando kaip galima iš ten išvykti. Ji stebisi labai (ji buvo teatro režisierė.) Aplamai jos pastabo apie iš Amerikos atvažiavusius nėra labai malonios tiems. Ji išbuvo dešimts metų Sibire, bet apie tai niekada nekalba. Ji priklauso prie tų žmonių, kurie teisybę sako be nosinaitės prie lūpų, užtat ji ir į Sibirą pakliuvo. Ji man rašo, kad tie visi seni pareigūnai toliau dirba ir vaikšto lyg nieko nebūta, tik pasivadina kitaip (kitas partijos vardas). Nors kartais mūsų nuomonės visai skirtingos, bet su ja susirašynėti labai įdomu.
Kita draugė iš Lietuvos, buvusi geografijos mokytoja, keikia baisiai tą lietuvišką valdžią, skolina pinigus iš pasaulio banko ir kiša į savo kišenes. Prezidentas pylį pasistatė, važinėja su palyda po visokius kraštus, nesirūpina kraštu, net sako, prezidento automobilio numerio plokštė iš aukso padaryta. Aš jai paabejojau, kokia nauda iš auksinės plokštės, gali vagys pavogti, geriau jau žmoną apkabinėti su auksu, kad atrodytų kaip kalėdinė eglaitė.
Ir supaisyk, bet aš pamenu kadaise Lietuvoje, per karą, miškuose atsirado partizanų. Kokie jie buvo, velnias žino, bet sykį mano tėtis klausia savo eigulį ar jie negauna kartais "svečių". "Mes nieko nematėm, mes nieko nežinom" atsiliepė eigulys ir jo žmona kartu. Mes su tėčiu juokėmės, buvo aišku. Paskui, kada aš išėjau, tai eigulys tėčiui pasakė, kad užeina ir jie priversti duoti valgyti. Taip man pasirodė tie rusiški biznieriai Briusely, "nieko nežinom, nieko nematėm, gyvename paskutiniame kaimo name."

(115163) 30/4/1995

O pamenu pas tėtį, kada žydėdavo obelys, tai bitės net ūžė žieduose. Man atrodo, kad mano kaimynas, nežiūrint jo gerų norų, labai daug apie bitininkystę nenusivokia. Vasarą per sausras, (tėtis jam tą yra sakęs) reikia bitėms duoti vandens, ant lėkštės su šiaudais, bet tos vargšės lenda pas mane prie drėgnų baltinių ar į gėlių puodus ieškodamos lašelio troškuliui malšinti. O pavasarį yra tokių šaltų vėjingų dienų, nors yra saulė, tai tos bitelės vėl sustyrusios krinta ant žemės, nebepalekia, per šalta. Juk tada nereikia jų išleisti į lauką, tėtis uždarydavo angą. Tėtis tam žmogui sakė, kad bičių aviliai turi būti atsukti su anga į rytus, bet ne į pietus. Žiemą pietų saulė gali kaitinti ir tie vabalai lenda laukan į šaltį. Gi iš ryto saulė nėra tokia kaitri žiemos metu. Na matai, tėčio patarimai nuėjo vėjais ir bitės guli ant gazono ar ant akmenų vos gyvos.

(115164) 15/6/1995

Kadaise mano vaikų (vaikiškas) knygas aš laikiau padėjus sklepe. Kada dabar vaikaičių amžius joms skaityti, dukros padarė atranką ir daug knygų išmetėme į šiukšlių maišą kaip be vertės, pasenusias, viskas pasikeitė, tik Enid Blyton dar gera. Šiandien skaitome Roald Dahl ir Karl May yra trantas. Ir Jules Vernes toks pasenęs, atsilikęs. Aš atrodau tikra kultūros barbarė mesdama knygas, net ir rusiškos mano tėčio išėjo į šiukšlių maišą, atradau dėžę sklep, ko man laikyti, ypač jei jos išleistos Maskvoje, bevertės ir viskas, aplamai rašytojų yra per daug, o gerų kūrinių per mažai.
Ten jau mokina daug valandų paišyti ir kas iš jos išeina, tai jau tik į meno akademiją toliau tobulėti. Bet ar vaikas 12 metų žino ką jis norės vėliau daryti? Mano jauniausias vaikaitis yra labai geras matematikas, pirmame skyriuje mokina tik iki 20; jis jau skaičuoja iki šimto, pats išmoko ir klasėje bematant atlieka savo uždavinius ir nuobodžiauja. Dukrai pasakė, kad gali leisti jam klasę peršokti, bet tas nėra gerai, amžiumi lieka per jaunas, kada kiti metukais vyresni, o tokiame amžiuje tas dar daug reiškia. Pamenu, aš niekad nebuvau pradžios mokykloje ir 9 metų būdama išlaikiau įstojamus egzaminus į pirmą klasę, man buvo 9 metai, kitiems 11-12, tas skirtumas buvo labai didelis ir aš buvau labai nelaiminga per visus gimnazijos laikus. Nekenčiau gimnazijos ir svajojau kaip galima greičiau ją užbaigti. Baisiausios pamokos man buvo tikybos. Tie kapelionai (kvaili ir naivūs) gal daug prisidėjo prie mano religijos praradimo.

(115165) 26/7/1995

Kodėl po teniso varžynių niekas nesimuša? Kodėl po krepšinio lieka ramu? Tai matai, kad yra kultūringas sportas ir sportas skirtas kvailai masei žmonių, kurių inteligencijos laipsnis yra nulis kablelis nulis. Ir mūsų planetos tragedija yra ta, kad inteligentiškų žmonių skaičius mažėja, o auga masės pusžmogių, žiūrėk tik į buvusią Jugoslaviją, juk tie serbai žmogaus vardo neverti. Barbarų gauja ir tiek. Teisingai pasakė tas kanadiečių žurnalistas savo reportaže (mačiau televizijoj), kad Europos prakeikimas yra etninis nacionalizmas. Ar nekyla jis ir Amerikoje? Kaip su indėnais, su islamo tikinčiais, su superpatriotais?
Meilė yra akla, sakydavo mano tėtis. Ir štai mano vaikaitis Sam (8) įsimylėjo klasėje į Kamilą. Kamila taip gražiai šoko scenoje, Sam rašė jai meilės laišką. Vargo ilgai, klausė tėčio ir mamos patarimo kaip rašyti, mama jam sakė, kad Kamila gali pasijuokti jo laišku. Ir taip atsitiko, Kamila juokėsi, supykusi sudraskė viešai tą su tokia meile ir vargu rašytą laiškelį. Išjuokė Sam, pasakė, kad jo net matyti nenori. Na gal gerai tokia patirtis esant tik 8 metų, gal daug liūdniau kada būtų jam 18.
Žiūrėk, Vincė Januškaitė dar gyva, tai mano mamos gimnazijos dienų draugė, ir vėliau jos draugavo, mano mama buvo gimus 1899, tai Vincė bus panašaus amžiaus šiandien. Gaila tik, kad tokios gražios, žymios ir inteligentiškos moters gyvenimas baigiasi prieglaudoje. Laimingi tie, kurie staiga miršta nuo širdies infarkto.
Dar papasakosiu vieną istoriją. Kada mano sesuo buvo pradžios mokyklos šeštame skyriuje, jai buvo 12 metų. Toje pačioje klasėje sėdėjo berniukas, penkiolikos metų, kuris visas klasės mergaites labai skriaudė. Sesuo manęs klausė patarimo kaip tą "vyruką" nubausti, jos visos norėtų jį primušti, bet mokyklos kieme nedrįsta, nes kiti berniukai tam gal padėtų. Sakau rašyk meilės laišką ir kviesk į pasimatymą į labai nuošalią vietą. Išrinkta vieta buvo prie senų kapinių, ta pusė, kur nebuvo jokios gatvės nei namų, viskas apaugę krūmais, klaiki vieta ir valanda buvo vakare jau temstant. Aš rašiau tą laišką, ir pasirašiau "nepažįstamoji". Žinai, kad tas kvailis tą vakarą ten nuėjo, visos mergaitės sėdėjo krūmuose pasislėpusios ir kada tas buvo arti, jos baisiai šaukdamos kartu jį puolė. Gali įsivaizduoti kaip jos tą bernelį tampė, mušo, traukė už plaukų ir darbužių, tas nesigynė, bet šiaip taip išbėgo iš tos furijų grupės. Kitą dieną mokykloje nei žodelio nepasiskundė niekam, tylėjo ir mergaitės, o tas paauglys bernas jau niekada nedrįso nei vienai mergaitei traukti už kasų. Tokia pamoka jam pravertė nepatikėti laiškais, gal ir vėliau?

(115166) 2.8.1995

Šį kartą trumpai. Ar gali man nupirkti Amerikoj lietuvių kalbos vadovėlį angliškai kalbantiems. Mano sūnus Ludas (antropologas-žurnalistas) savo tarnybos reikalais (muziejuje) vyksta į Lietuvą į kokį tai mokslininkų kongresą (žiūrėti į senus kaulus). Taigi jis nori pradėti mokintis lietuviškai, aš žodynus turiu. Turėjau ir vadovėlį, (buvo Prižgintas parūpinęs kadaise) bet pikta būdama ant lietuviškų leidyklų Lietuvoj, galbūt tą knygą išmečiau. Nebepamenu, bet tos knygos neberandu. (Mano vyras iš jos mokinosi lietuviškai) Manau ką nors L.A. mieste pas lietuvius gal rasi?
Pasirodo, kad Lietuva ir Latvija turi bibliotekose daug senų nederlandiškų knygų, pirktų Petro Didžiojo ir lenkiškų karalių 17 amž. Ludas nori ir į tas knygas pažiūrėti. Jų universitetas palaiko ryšius su Lietuva ir turi kokį tai planą tobulinti lietuviškus antropologus ir kitus mokslininkus. Taip buvo du asmenys iš Lietuvos kurį laiką jų muziejuje stažui.

(115167) 23/8/1995

Viena draugė man atsiuntė knygą apie Telšius. Radau straipsnį apie poetą Praną Genį. Tu to vardo ir girdėt nebūsi, bet Telšiuose jis buvo ir poetas ir visuomenininkas ir aplamai labai aktyvus žmogus. Rodos, kad jis ir mano tėčio mokinys buvo, po I pasaulinio karo ateidavo į gimnaziją mokiniai vyresni už mokytojus, yra man tėtis pasakojęs. Bet tas vargšas Genys turėjo kokią tai ligą, kuri paralyžavo jam kojas, iš pradžių dar galėjęs su lazda vaikščioti (gimnazijos laikais), bet vėliau jau buvo liūdna. Pažinojau ir aš tą Genį, skaitydavo savo poeziją per paminėjimus gimnazijoj, žodžiu nėra telšiškio, kuris nebūtų pažinojęs poetą Genį. Ir štai tie bjaurybės komunistai jį pirma išmetė iš jo vietos, o jis buvo "Alkos" muziejaus direktorius Telšiuose, jo pastangomis buvo tas muziejus pastatytas, jis rinko senienas ir aplamai labai jau domėjosi kraštotyra. Butkų Juzė (koks kiaulė buvęs) irgi Telšių poetas, jį išėdė iš muziejaus. Persikėlęs žmogus į Plungę vertėsi fotografo amatu. Bet ir ten jo nepaliko ramybėje, areštavo buk tai už prieštarybinę veiklą, teisė, 25 metus kalėjimo ir žmogus kalėjime po metų mirė, nežinia kokiomis sąlygomis. Kai aš tą perskaičiau ir užmigt negalėjau, vargšas žmogus, koks jo baisus likimas buvo, paralyžuotam būti kalėjime, kokie nežmonės tie komunistai Lietuvoje buvo, o dabar biaurybės (Brazauskas) socialistais save vadina. Reikėtų tokius teisti Nürnberge, už nežmoniškumą. (Juk tokie pat kaip tie naciai). Ir jei Lietuvoje Brazauskas gavo 60% balsų, reiškia beveik du trečdaliai Lietuvių yra ex-komunistai, nes kitaip nebūtų balsavę. Genys yra daug eilėraščių parašęs, išleidęs ir kelias knygeles, bet viskas yra žuvę ir jo niekas nežino. Įsivaizduok, kad prie jo tardymo bylos būtų pridėtas apdegęs jo eilėraščių rinkinys, (nors išleistas nepriklausomybės laikais), prieštarybinio nusikaltimo įrodymas. Pranai, labai prašau pažiūrėk į Lietuvių Rašytojų draugijos sąrašą ir parašyk man Pauliaus Jurkaus adresą, nes aš noriu jam tą knygutę nusiųsti, jam irgi bus įdomu pasiskaityti, nes jis telšiškis.

(115168) 17/9/1995

Jeigu Tu skaitai (ar gauni) iš Lietuvos tą buvusią "Pergalę", tai tenai yra mano gimnazijos draugės Stasės Niūniavaitės "lagerinė išpažintis". Juk ta mergelė išbuvo 10 metų Sibire, visai nekalta, nes vėliau jai tas buvo pasakyta ir dar sumokėti tūkstantį rublių, kaip klaidos atitaisimas. Velnias tuos ruskius griebtų, aš kasdien jų daugiau imu neapkęsti, kada matai ką jie padarė nekaltiems žmonėms, ko mes ir įsivaizduoti negalėjome, kartu realizuojame, jei būtume Lietuvoje likę, mūsų likimas būtų buvęs panašus.
Sūnus Ludas grįžo iš Lietuvos (buvo kongrese ir dar skaitė paskaitas anatomijos institute) patenkintas savo kelione ir nenusivylęs, kaip atsitinka su senaisiais, nes jis tikėjosi daug blogesnių dalykų pamatyti. Buvo Kaune ir svečiai mokslininkai buvo patalpinti Anatomijos instituto bendrabučio viešbutyje, kuris skirtas profesoriams. Buvo švaru ir tvarkinga. Anatomijos institute jis sutiko mano buvusią anatomijos profesoriaus asistentę dr.Dobrovolskaitę, kuri 1942/43 metais Kaune buvo prozektoriumo bosas (labai griešta) ir anatomijos profesoriaus pirmoji asistentė. Ši ponia 52 metus dėstė pirmo kurso studentams. Aišku, kad ji manęs neatsiminė, bet mano sūnui aprodė visą institutą (pensininkė, bet kada yra koks kongresas, tai dalyvauja senu papratimu, nes jos 85 metai dar gerai gyvuoja). Taip aš gavau iš jos laiškelį ir šiandien rašysiu jai. Esu jau nusiuntus jai poezijos knygučių, nes sūnus buvo jai prižadėjęs. Ludas sako, kad jis daug lietuviškai supratęs, nors sutikęs žmonių, kurių matyt dialekto, nesuprato. Bet jis rimtai žada mokintis lietuviškai ir kitais metais vėl vykti į Lietuvą, nes jų universitetas ar muziejus nori rimtai duoti pagalbą Anatomijos Institutui. Jis ten jau turėjęs draugų, buvę stažą atlikę lietuviai Niderlanduose jo muziejuje.
Lankė Čiurlionio galeriją. Ar žinai, kad Čiurlionis buvo šizofrenas ir mirė 36 metų amžiaus paskutinį laiką praleidęs beprotnamy, bet tą lietuviai bando nuslėpti, nors, sako Ludas, aiškiai matai jo paveiksluose tą jo liga. Yra labai depersyvių paveikslų. Jam patiko Čiurlionio spalvos ir paveikslai yra labai gerai išsilaikę, matyt Čiurlionis tapė ant geros medžiagos.

(115169) 4/10/1995

Gavau laišką iš tos draugės Stasės, ją iškvietė draugai į Čikagą, taip spalio mėnesį ji keliaujanti į Ameriką.

(115170) 21/10/1995

Neseniai gavau laišką iš Stasės Niūniavaitės, kad ji spalio mėnesį skrendanti į Čikagą, esanti pakviesta vienos draugės (Ados Dibulskytės), kuri jai sumoka kelionę, tai ji jau gavusi vizą ir laukianti bilieto. Taigi šiomis dienomis turėtų mano Staselė jau dienas praleisti viešnagėje pas draugę. Man labai įdomu ką ji man parašys sugrįžus namo.
Matai mano tėtis kalbėdavo su vaikais lietuviškai, taip jie viską suprato, nors nekalbėjo.
Mane yra Čiurlionio muzika labai sužavėjus. Ji tokia gryna, skaisti, atrodo klausant viską pamiršti ir tik esi supama tų melodingų garsų. Nėra tų aštrių disonansų, sakyčiau Čiurlionis sukūrė tobulą muziką, kuri nesukelia jokių vaizdų, bet paneria dvasią į visišką ramybę, muzika kuri pasiekia tobulybę. Taip tas sinfonjas "miškas" ir "jūra" klausau ištisas dienas. Aplamai muzika yra visai abstrakti meno forma, pas Čiurlionį ji darosi dangiška. Na matai, kartais naują dalyką klausant reikia priprasti, bet su Čiurlioniu to nėra, klausai ir pasieki Nirvana.

(115171) 15/12/1995

Mano draugė Niūniavaitė yra neseniai lankiusi Kaliforniją, buvo ir pas Brazdžionius užėjus. Šiandien ji jau Lietuvoje, ir ji vargšė sutiko Los Angeles mieste savo buvusią didžiulę jaunystės meilę ir, neduok Dieve, tas gražus svajonių jaunikaitis šiandien yra pavirtęs į seną, paniurusį, pikčiurną diedą. Kada aš tą istoriją papasakojau savo vyriausiai dukrai, toji mano sako, nejaugi žmonės Lietuvoje tokie naivūs? Bet Stasė buvo romantikė ir tokia yra likus, nežiūrint Sibiro. Gal ir Tu sutikai Stasę? Ji viešėjo netoli Brazdžionių namų. Ir taip nutinka pasaulyje. Rudenį visos varnos gudrios, sakydavo mano tėtis. Bet Stasė liko ta pati svajotoja, gimnazijos dienų mergelė.
Alės Rūtos kūryba man nepatinka, gal ji labai maloni moteris, bet sykį skaičiau jos noveles ir mane labai kliūdė jos kapotas stilius, sakiniai buvo nežmoniškai trumpi, keli žodžiai, lyg sukapotas kratilas. Sakinys turi dalyvauti pasakojime kaip spalva paveiksle, jo ilgumas ar trumpumas priklauso nuo teksto, kada aprašoma kas nors ramu, gražu, tai ilgi sakiniai tai lyg užfiksuoja, kada įtampa auga, sakinys darosi trumpesnis.
Ar Gliauda jau miręs? Gal esi kada girdėjęs ar dar gyvas Osvaldas Žadvydas? Jie buvo mano tėčio korespondencijos bičiuliai ir jau jų amžius vėlyvas. Vacius Prižgintas, turbūt, irgi niekur nepasirodo, Aldona skundžiasi, kad brolis nerašo. Bet jis 15 metų vyresnis už Aldoną.

(115172) 26/1/1996

Gaila, kad nesutikai tos Stasės Niūniavaitės, ji yra įdomi asmenybė. Tik man labai būtų įdomu sužinoti, ką galvoja Brazdžionis apie ją? Matai, gandai sklinda garso bangų greičiu. Štai iš Australijos gaunu laišką, kuriame aprašomas Stasė vizitas į Kaliforniją. "Kaip ragana ant šluotos su kočėlu rankoje puolė savo buvusį mylimąjį". Ar ne vaizdingas sakinys? Bet reikalas eina apie eilėraščius. Kadaise Telšių gimnazijos mokytojas (muzikas) Andrulis parašė Stasės eilėraščiams muziką ir jie buvo visų dainuojami. Bet dabar po daugelio metų atidengė Stasė, kad jos eilėraščius pasisavino du kunigai, Gorinas ir Butkus (miręs Australijoj) ir net muziką pasisavino. Ir už tą pyko Stasė ten Kalifornijoje ir barėsi, kad net po visą pasaulį nuskambėjo. Pagalvok, ir Tu supyktum už tokį darbą, o dar kunigų.
Pamenu ir pas mus Telšiuose žiema būdavo šaltos klasės, ypač jei į šiaurės pusę ir dar vėjas pūtė.

(115173) 1996 02 21

Atradau vieną draugę Kanadoj, apie kurią 50 metų nieko nebuvau girdėjus. Atsirado ir kita draugė Lietuvoj su kuria žaidėme kada buvome 7 metų. Tokios žinios yra malonios, bet kaip greit prabėga gyvenimas, rodos dar tik vakar gaudžiau su Helga kaimyno griovyje varliukes.

(115174) 30 balandžio, 1996

Mane ištiko sunki liga. Įgavau arteritis temporalis, tai veido arterijų reumatinis uždegimas. Pasekoje likau viena akimi akla, o kita prastai mato, bet matai, kad dar laišką parašyti galiu.
Tai tiek šį kartą, galiu dar į televiziją žiūrėti, bet su tapyba yra baigta.

(115176) 4.6.1996

Tie egzodo rašytojai irgi pasirodė ir gavau vieną laišką iš labai senų dienų žaidimų draugės. Pamenu kaip mes mažos mergytės varles gaudydavome, nes griovyje, kuris mums buvo upelis, nebuvo žuvyčių.

(115182) 3/1/1997

Nebežiūrėdama televizijos grįžau prie rašomosios mašinėlės, gal dar savo atsiminimus pradėsiu rašyti? Turiu dviejų rūšių skaitymo akinius ir galiu skaityti knygas. Aišku palengva ir pailsindama akį. Paskui kasdien skaitau laikraštį -- nauja sensacija ir skandalas - satanistų sekta, kuri plečiasi į Flandriją, Olandiją, Vokietiją ir Jungtines Valstybes.
Mano jauniausias vaikaitis Sebastian rašo pasakojimus, jam 8 metukai. Man labai daug teko juoktis skaitant apie 15-to amžiaus riterius, kurie perka automobilį, lieka be benzino ir suvažinėja karalių. Jis savo mamai sako, kad pasakojimas pas jį atsiranda viduje ir jis būtinai turi parašyti, tada pasidaro geriau. Pasakyk tą Alei Rūtai, esu tikra, kad ir pas ją panašiai darosi. Su eilėraščiais taip yra, tą jau Pats žinai.

(115186) 22/9/1997

Ludo kolegos su Angelės sūnumis išvaikščiojo Kauną, padarė daug fotografijų, buvo meno mokykloje ir rado sąraše mano mamos vardą (ji baigė 1939 metais). Kaunas pasikeitęs, daug pastatų ir kvartalų atsirado, bet miesto centras liko tas pats ir yra gražus, pastatai statyti Smetonos laikais yra gražūs ir stiprūs. Ludo rašo straipsnį apie Lietuvą ir jam buvo reikalingi visokie pasikalbėjimai. Kada esi svetimtautis tai lietuviškai yra draugiški, jis girdėjęs, kad išeiviai yra labai nemėgiami vietinių žmonių. Taip Ludo įsigijo eilę draugų mokslo žmonių tarpe, kurie yra visgi kitokie negu kiti piliečiai.
Tiesa, jei kas iš lietuvių nori atgauti Lietuvoje savo ar tėvų nuosavybę turi būtinai iki 31 gruodžio užklausti, nes kitaip galutinai bus prarasta. Sąlyga dabar nėra gyventi Lietuvoje, bet būti gimus Lietuvoje, ta sūnus girdėjo iš savo draugo Lino, kurio kanadiški giminės bando atgauti nuosavybę Lietuvoj. Aš turiu irgi užklausti, juk 4,5 ha statybinės žemės mieste ir trobesiai nėra menkniekis. Kada negali grąžinti (kiti gyvena ilgiau kaip 10 metų) tada gražina pinigais, taip sakoma, bet aš menkai tikiu, melagiai yra visu politikai. Bet pabandyti reikia, nors visi popieriai jau seniai tuno belgų užsienio reikalų ministerijoj, bet kiek jiems tai rūpi? Visur ministrai kyšininkai ir vagys, Belgija antroje vietoje po Italijos korupcijos skalėje, ot gražu... Kad Lietuvos ir Latvijosn nepriima į Nato ir Europos uniją nėra dėl rusų, bet kad tie kraštai nesilaiko tarptautinių nuostatų ir nerespektuoja žmogaus teisių. Taip dabar Lietuvoje pradeda vėl kalbėti apie nuosavybės grąžinimą išeiviams. Kas iš to išeis pamatysim, vargšas mano tėtis, gerai kad jis to nesulaukė.
Pagyvensim pamatysim, sakydavo mano tėtis.

(115187) 12/12/1997

Kadangi dar yra vietos reikia papasakoti, kad aš išsiunčiau prašymą Telšių Miesto Merui grąžinti mano tėčio nuosavybę. Valstybės Archyve yra žinių, bet dar turiu jų laukti, bet aš pasiunčiau prašymą be dokumentų, nes yra data iki 31 gruodžio. Jie nori kad kiekvienas būtų lietuvos pilietybę užklausęs, bet tokie dalykai yra prieš tarptautinius nuostatus. Jeigu man gražintų pinigais ir jei tų pinigų būtų pakankamai, aš svajoju pirkti Kaune namą ir jame gyvens Angelė su vaikais. Tai yra svajonė, labai mažai šansų, kad išsipildys, vis tą lietuvišką valdžia nėra kaip reikiant supratusi, kad mes išeiviai namus iškasę jų nesodinsime kitame krašte, bet, kad pinigai liks krašte ir padės kam nors gyventi, dabar Angelė gyvena labai nepatogiai be lifto su laiptais, ją reikia nešioti žemyn aukštyn. Tėtis turėjo namus ir 4,5 ha žemėsm mieste, dabar tai statybinė žemė, nes svetimi yra ten jau namus pastatę, taip prašiau gražinti pinigais, bet vilčių labai mažai. Parašyk ką tas ponas pasakojo apie savo tėviškės gavimą? Kaip sekėsi, bet amerikiečiai gali turėti dvi pilietybes, bet mes belgai turime mylėti tik vieną karalių, o ne du. Neturėk kitų karalių tik mane vieną, sako mūsų Albertas.

(115188) 15.2.1998

Skaičiau labai įdomią knygą vieno portugalo, pasakojimai trumpi atsiminimai bet labai įdomiai parašyti. Rentas de Carvalho vadinasi autorius. Kadangi turiu tą vieną akį taupyti, pagal daktare ji su laiku negerės, tai skaitau dabar lėčiau, jau nebe iki 2/3 valandos nakties, kaip būdavo ankščiau. Taip skaičiau vieną knygą parašytą amerikietės ir įkvėpimą gavusi iš Marijos Gimbutienės knygų. Ar Gimbutienė iš Žemaitijos buvo kilus? Aš vis pamenu netoli mūsų buvo stambus ūkininkas Alseika, kuris turėjo labai mokytą dukrą, kaip šnekėjo anuomet kaimynai. Bet ir ji jau mirus. Ir kai taip pagalvoji tiek daug žmonių, kurie buvo ankščiau, jau nebėra. Taip manau, kad ir Osvaldas Žadvydas jau bus miręs, buvo mano tėčio draugas, bet jaunesnis už tėtį. O tėtis šiais metais, jei dar gyventų, būtų šimto metų. Ir su Prižgintu nekaip, ir jis ir jo žmona abu turi Alzheimer ligą, laiškų ir seseriai jau seniai neberašo, bet dar gyvi pagal jų vaikų pranešimus Aldonai.
Olandijoj yra išleista knyga nederlandiškai (išversta iš rusiško teksto) apie Vilniaus žydų geto per karą. Rašė vienas vilnietis žydas rusiškai ant labai mažų lapelių, kuriuos lietuvė Ona Šimaitė paslėpdavo universiteto bibliotekoj po grindimis. Po karo rusams nebuvo įdomu tas rankraštis (to autoriaus dukra gyvena Izraely dabar) Bet ta knyga labai jau blogai aprašo lietuvius, jie daug blogesni negu vokiečiai buvo. Taigi nėra jau kuo didžiuotis lietuviams aplamai, geriau nubaustų kas kaltas, taip nuplautų blogą vardą nuo kitų, kurie nekalti. Esu skaičius, kad Lietuvoj buvo 18.000 žydžudžių. Na ir gražu! Bet kada prieš keletą metų buvo minėjimas tų žydų naikinimo Europoje, tai lietuviai vis būdavo blogai paminėti, aš vis tas programas sekiau ir baisu buvo, čia žydų (Olandijoj, Belgijoj, Prancūzijoj nežudė, bet vežė į Lenkiją ir toliau, į Lietuvą, apie latvius nieko neminėjo.) Rodė daug baisių vaizdų, kaip lenkai juokėsi kada ėjo tos kolonos tų nelaimingųjų iš traukinio į lagerį. Pasakojo ir tai dar išlikę liūdininkai. Ir Vilnių yra blogai paminėję. Taigi dabar geriau jau neturėti televizoriaus. Ta vilniečio žydo knyga yra verčiama į lietuvių kalbą, tik galvoju, žinant kaip lietuviškose leidyklose viską "taiso" tai kažin kas liks iš tos knygos?
2) Mano laiškas marinavosi kurį laiką. Yra dingęs noras rašyti laiškus, bet užtat aš labai daug tapau ir darau akvareles, tai dar galima su blogom akim, bet jau paišyti negaliu. Paišybai reikalingos geros akys.

(115189) 16/6/1998

Tiesa, ar žinai ar Alfonas Gricius dar gyvas ir jei taip kur jis yra, tuo domisi vienas mano gimnazijos buvęs moksleivis, jo draugas buvęs ir prapuolė visiškai. Bet aš esu skaičius Griciaus eilėraščių knygelę "Pažadinti sfinksai" reiškia kur nors dar gyvuoja, bet kur?
Mūsų Telšių gimnazija švęs savo 80 metų jubiliejų, mano tėtis ir mama yra ten buvę mokytojai kadaise. Kaip tas laikas greit nubėgo, baisu ir pagalvoti.

(115190) 15.9.1998

Mano mašinėlės juostelė naujai nudažyta, net į Italiją sūnui turėjau siųsti. Sūnus Ludo Olandijoj klausė didelėje krautuvėje juostelės ir jam pasakė, kas dabar dar rašo su tokiom mašinėlėm, juostelės yra antikai.
Tu tikriausiai žinai Kaune Maironio muziejų? Šį rudenį jie rengia didelę parodą apie išeivių kūrybą. Tai nusiųsk jiem medžiagos iš Paties kūrybos ir pridėk gražią fotografiją, jei to dar nesi padaręs? Adresas: Kaunas, Rotušės a 13. Aš tai ir kiek piešinių nusiunčiau, žadėjo panaudoti. Sūnus vyks į Lietuvą sekančiais metais.
Vasarą turėjau draugę svečiuose Aldona iš Australijos, buvo su vyru pas mane savaitę, buvo labai smagu pasimatyti, bet mano šuva buvo taip pavydi Aldonai kad net baisu. Nežinojau, kad mano Kaja gali taip pavydėti. Aldona buvo savaitę Lietuvoje, Vilniuje. Klausė kiek kaštuotų poezijos knygutės išleidimas ir Rašytojų Draugija Vilniuje uždainavo - 8000 amerikietiškų dolerių (ne australiškų dar pasakė). Taip Aldona savo rankraštį nusiuntė į Muziejaus archyvą. Baisiai lupa, sakyčiau. Ar Amerikoj irgi tokios kainos? Visų išeivijos rašytojų darbai, kurie pasirodė Lietuvoje yra pačių autorių užmokėti.
Pradėjau rašyti savo atsiminimus nederlandiškai, paskui tą tekstą siunčiu sūnui, rodos jau 39 puslapiai prirašyti, bet tas dviejų akių nebuvimas, o tik vienos visgi trugdo, negaliu perdaug ilgai į ką nors žiūrėti, turiu taupyti akį, pagal daktarą (akių).

(115191) 8/10/1998

Kažin ar ir nuo gaisro nedraudžia, o juk mano tėtis turėjo gaisro draudimą anuomet Lietuvoj. Kaip dabar matome gyvenome smetoniškoje Lietuvoje pažangiau negu dabar Lietuva yra po komunistiško raugo. Kol tas išgaruos, truks dar daug metų, bet jauni žmonės, kurie studijuoja visgi yra normalūs, tą tvirtina mano sūnus. Jis galėtų profesoriauti Lietuvoj, bet be atlyginimo, na, o kas negaudamas algos gali gyventi? Su mano akim jau nepagerės, priešingai, eis blogyn, bet reikia tikėtis ne tokiu greitu tempu.
Tiesa dar vienas dalykas, Alė Rūta juk kilus iš Žemaitijos, ar ne telšiškė? Telšių Viešoji biblioteka renka medžiagą apie savo žemaičius rašytojus, renka viską, fotografijas, knygas, žodžiu jei dar nėra siuntus tegul siunčia.

(115205) be datos (po 1999 metų pradžios)

Juk ir anuomet Žemaitijoj, kas būdavo storesnis tą laikydavo gražesniu "toks sukūdęs kaip smerčio furmonas" sakydavo žemaičiai. Tu žemaitiškai nemoki, tai išversiu "toks liesas kaip mirties vežikas". Tą esu dažnai, būdama vaikas, girdėjus.

(115196) 17/8/1999

Bet jau su tais žydais, dievaži, tą dėmę Lietuva vargu ar nuplaus, nors ir atsiprašė žydų už tai. Kunigaikštis Gediminas kvietė žydus į Lietuvą, jie buvo gerbiami ir lygiateisiai piliečiai.

(115197) 31/10/1999

Pamenu Lietuvoj, tėčio namuose nebuvo, tarnaitė mus vaikus šaukė į vidų ir užrakino visas duris, uždarinėjo langus, "čigonai". Na ir apsupo čigonai mūsų namą, per visus langus žvelgė jų galvos, vyrų, moterų, nežinau kiek jų buvo, laužti nieko nelaužė, bet visur klibino, gal koks langas gerai neuždarytas? Kada senolė ėmė grąsinti per langą, kad skambins ir šauks policiją, tai tie pasitraukė. Bet viskas kas buvo lauke laisva, žaislai, dviratukai, viskas buvo dingę. Vagys ir tiek.

(115199) 5/4/2000

Nežiūrėti televizijos yra didelė laimė. Negadinu akies, o laikas nueina tapybai ir skaitymui. Juk šiais metais nutapiau 22 aliejinius paveikslus, daug mažo formato ir ant popieriaus (specialus tapybai), bet juk tai geras tempas.
Man atrodo, kad blogas regėjimas kartais padeda atrasti savitą stilių tapyboje. Kaip aš dabar ieškau ir iki šiol neradau. Bet manau, kad jau išsilaisvinau iš savo mokytojų įtakos. Vaikai man sakė, kad aš jau kitaip tapau, ir spalvos kitokios, matysime kas bus, bet pavasarį saulėtos dienos ir kambary gera šviesa tapyti. Tapau autoportretus (Rembrandt yra nutapęs 70 autoportretų) Matai, turi modelį kada nori, tik žiūrėk į veidrodį. Bet viena akis nemato perspektyvos ir puodai išeina kreivi, kažkaip į vieną šoną nusisukę. Bet su liniuote ir centimetrais galima puodus pastatyti į vietą. Na, o gėlės, jom gi vistiek į kurią pusę krypsta.

(115201) 11/8/2000

Kaip pas Tave Kalifornijoj? Baisūs yra miško gaisrai, mano tėtis turėdavo su jais reikalų. Paskambina eigulys, tėtis vilkdavo seną uniformą, aulinius batus vasarą, imdavo kirvį ir kastuvą, pakinkydavo arklį į brikelę ir išskubėdavo. Prieš gaisrą jie kirsdavo medžius. Gaisrininkų nebūdavo, be miškininkų ir miško kirtėjų dar apylinkės ūkininkai ateidavo į talką gesinti gaisrą. Ugnis eina medžių viršūnėmis, pasakodavo mano tėtis, dėl to būdavo svarbu padaryti tuščią liniją. Miške būdavo daromos priešgaisrinės juostos be medžių.

(115204) 28.1.2001

Ar skaitei J.Rowling knygas apie Harry Potter? Jos knygos, iki šiol 4 tomai, yra išverstos į daugiau kaip 30 kalbų, išleista milijonai egzempliorių ir pirmauja E.S. kaip geriausios knygos suaugusiems ir vaikams. Aš, mano vaikai ir vaikaičiai visi skaitome su dideliu įdomumu. Tiek fantazijos, tokia įtampa kiekviename puslapyje, tikrai tokios rašytojos nėra buvę Europoje. Prieš 20 metų turėjo anglų autorius Tolkien didelį pasisekimą bet Rowling dar daugiau. Dar bus 3 tomai, penktas bus šių metų pabaigoje. Jei pas jus bibliotekoj ji yra, paimk ir skaityk. Tai tikrai retas skaitymo malonumas pasinerti į tą nuostabų pasaulį. Mano sūnus Ludo išvertė Darvino knygą apie mūsų atsiradimą, tas vertimas Olandijoj pirmauja tarp mokslo knygų ir jau daroma antra laida. Leidėjas paprašė Ludo išversti dar kitų Darvino knygų.

(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

AUTOPORTRETAS

Vakare – kada visi užmiega, vėl traukiu aplink savo burtų ratą... Kad tu manęs nerastum, apgaulingasis lietau... Kvadratai, trikampiai ir piramidės. Viskas veltui... vis sukas valandų sustingusių rodyklių žvėrys...

Ir taip belaukdama naujos dienos braukiu naujus ratus. Ir nepakenčiama tyla vėl braunasi per tuščią sieną. Tyliai be garso krinta tik auksinis sniegas...

Kai miršta vakaras – pasaulis susitraukia. Ir už kalbos kalnų man pasirodo laiptai į žvaigždes. "Pavasari! Pavasari!" šaukiu. Atrodo, mano žodžiai skęsta į negyvą jūrą.

Po ilgos valandos nakties bandau atversti kitą puslapį. Ieškoti laimės pasakoj... Tik skamba mano žodžiai per ilgai, lyg būtų jie praėjusių dienų aidai...

Aš savo žodžių nedažau žalia rasa. Tegu palieka pasaka be balso, be ugnies, kaip suverptas sidabras. Kaip nepasiekiamas mėnulio auksas. Žinau, kad kitą rytą saulė augs, pažadinti sapnai šlamės. Ir aš skaitysiu naują puslapį.

Rytoj pakils saulutė vėl... Rytoj žydės mėnulio mėlynosios rožės. Rytoj bus vėl tiek daug... sapnų... Bet kas mane atmins, kada manųjų žodžių pelenai šnibždės tau apie meilę...

LAIŠKAS EILĖRAŠČIUI

Rašau apie save. Vėlyvas vakaras, beveik naktis. Žvakės alsavimas geltonas. Viena gėlė nuvytus vazoje. Ir piešinys pradėtas — nebaigtas. Ir tuščias lakštas popieriaus — be žodžių. Aš panaši į užgesintą lempą, kurioje nėra žibalo. Esu kaip perdegus anglis, pavirtus pelenais. Esu kaip svetima širdis, išalkusi palaimintos ramybės.

AUTOPORTRETAS

Lėtas tvenkinys be garso, kaip mano alsavimas... Kaip mano akys... Iš mano rankų vėl krinta Į pasaulį juodas ledas. Amžinai vis tas juodas ledas... Be pertraukos mano lėtas alsavimas kaip tvenkinys be garso...

(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

ASTRONAUTO MALDA

Tavęs ilgiuosi, Žeme! Kada vienatvės valandos mane užpuola, tarytum juodo ledo tūkstantis kristalų. Ir skverbiasi į širdį gyvos siurbėlės, šaukiuos tavęs. Tu man saldžios vaikystės nuostabi daina švelniam lopšy.

Kada akis užmerkiu – vėl matau – berželį linkstantį prie namo. Darželyje jurginas didelis kaip saulė. O vėjas man plaukus kedena. Tu mano motina, Žalioji Žeme, mėlyna... gyva... sava...

Mano širdis dalis tavo širdies. Ir taip beprotiškai ilgiuos tavęs, nes tolimosios saulės – milijardai metų. O žmogiškos kometos pulsas – akirmirka menka Kūrėjo rankose.

(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

NEDAŽYTI ŽODŽIAI

Minčių voratinkliai kaip vydraga. Vienatvės valanda – vidurnakčio vilionė. Veidai kiti. Vėlyvą vakarą nudažo oro vėliavas, ir varsų violetinė vora išblunka. O reginys vangus. Užmiegančių dažų vaizdai visom spalvom vilioja... virpa... vysta...

Dar vakarinis vėjas medžiams varpelius kedena. Ir šaukia vakarą kaip motina švelniai vardu. Minčių voratinkliai kaip vėsus nerimas širdy vaidenas. Kaip verpalas vilnonis veliasi vienatvės valandos vaga.

DIDMIESČIO ŠIRDYJE

Ar tu žinai, kad miestas turi širdį?

Plati, plakanti širdis laiko mane pagavusi aštuonkojo čiuptuvais, paslėpdama mane visai savo branduoly...

Ir aš girdžiu, ir aš jaučiu, ir aš matau ritmą daužomos mano širdies.

Ir aš esu tarytum aklas kūdikis motinos įsčiose, — didmiesčio širdyje!

(Šviesos iliuzijos, 1975)

RUDENS ATSIMINIMAI

Einu taku. Lapus supykęs vėjas velia, ir sidabrinės gijos draikosi ore. Atsimenu aš miestą tylintį prie kelio, kai sutemos pavargę skendo ežere.

Praleidome tenai dienas mūsų vaikystės. Ir pirmutinė meilė numirė seniai. O kai pavasarį laukinės antys grįžta, atranda ežerą ir miestą nebe tai.

Nėra tavęs. Nėra manęs. Nėra Jaunystės. Svajonės jau seniai pražuvo toj nakty. Nors mintimis norėtum ir bandai sugrįžti į tėviškės žalias girais ten taip toli.

2001 m. balandžio mėn. 28 d., "Draugas", Šeštadienio priedas. Nr.83 (17)

M.Jakštienė: Rugpjūčio mėn. sudarėme agitbrigadą ir važinėjome po apskritį, lektoriai skaitydavo paskaitas apie tarybų valdžios šviesius tikslus, apie tai, kokie uždaviniai yra jaunai Tarybų Lietuvai, liaudžiai, o mes atlikdavome menines programas. Prisimenu, agitbrigadoje dalyvavo ir aktyvistė A.Tenisonienė, kuri skleidė tiesos žodį darbo žmonėms.

(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

VIENIŠAS RUDENS SAULĖLYDIS

Ant gyvenimo puslapių rašome eilėraščius apie vėjo vaikus, dangaus vaikus, žemės vaikus.

Dangus palieka tas pats, nors jo spalva kasdien kinta. Gi visus sapnus rudens vėjas suvelia kaip sausus lapus, pagriebtus pakely.

(Vieniši vėjo vaikai, 1979)

KELIONĖ

Klaidau virš debesų. Dangaus išblyškęs veidas, kaip apdaras be siūlių ir sagų.

Tik žvaigždių karuselė mainos, tarytum amžina ugnis, kurioje sudega pasaulio viešpačiai ir elgetos.