Gvildenu | Taika / Vilkija

Žr.Zenonas Ignatavičius

mano bilietas

LYA byla Suravičius: nufotografavau psl. 1-102.
Edita Škirkaitė Eugenijui Juodžiui rengė LYA pažymą apie kapelioną Zenoną Ignatavičių.

Saulius Beržinskis - šeštoji serija BBC - Petras Zelionka - 2asis batalionas išžudė

žudiko asmuo, diskursas, vidinis

Gerbk savo tėvą - į žudikų vaikus - kaip veikia sekančias kartas

Darbai

Žudiko pasakojimas: tėvus šaudėme, o vaikai šokinėjo aplinkui

Suimtų po karo bataliono karių sąrašas

Ar galėjo Prezidento A. Smetonos sūnėnas dalyvauti žydų žudynėse? apie Juozą Krikštaponį

http://www.anarchija.lt/component/content/article/81-istorija/32771-trys-naciams-tarnave-lietuvos-laisves-armijos-lla-pulkininkai Evaldas apie Krikštaponį

http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-14-t-1995-m/3512-savisaugos-batalionu-kariu-laiskai LNP smerkė

https://lt.rubaltic.ru/politics/20022016-adamkus-holokauste/

Karininkai draugovininkai norėjo, kad jiems vadovautų Adamkaus dėdė — Edvardas Adamkevičius, dimisijos divizijos generolas, tarnavęs dar caro kariuomenėje. Štabas pasiuntė sūnėną prikalbinti dėdę, bet jam tai nepasisekė.

„Jūs tik paklosite savo jaunas galvas, kurios Lietuvai bus labai reikalingos, o rusų vis tiek nesustabdysite“, — perspėjo Adamkevičius. Į ką jaunasis Adamkus pasakė, kad dėdė pamiršo savo priesaiką ir išdavė Lietuvą.

Paskambinti

Simonui Dovidavičiui - dėl rengėjų
Kaunas 2022 Europos kultūros sostinė. Atminties biuras. Kuratorė: Daiva Citvarienė. daiva AT ... Koordinatorė: Justina Petrulionytė-Sabonienė justina AT kaunas2022.eu Istorijų festivalis nuo spalio 17 iki 24 d
Arkivyskupijai
Istorikams

Parašyti

Seniūno pavaduotojai Gintarei Zakarauskienei
Daivai Citvarienei
Šaulių vadui
Genocido centrui - ar Ignatavičius tinkamas, ar Vatikanas atėme jo prelato statusą?
Kauno miesto savivaldybei

Ieškoti rengėjų

Hektoras Vitkus
istorikams?
Aleksandras Vitkus aleksandras.vitkus AT lsmuni.lt

Pranešti dalyviams

Bill Pahl

Programa

Plaukti laiveliu
Koks ryšys tarp 1941 m. šaulių, partizanų ir šaulių?
Pamatyti žydų sinagogą, Arūno Sniečkaus paminklą. Padovanoti ką nors? Pasodinti gėlių? Nusinešti akmenėlių. Pasitarti su Algimantu Smolensku.
Padovanoti muziejui tekstą apie brolius Juška jidiš kalba.
Pokalbis: Kaip pasauliui pristatyti Vilkijos žymus žmones?
Pamatyti paminklinę lentą. Palikti akmenų?
Apdovanoti Arūną ir Vidą Sniečkus, Algimantą Smolenską. Jų nuotrauka.
"Kaip jūs galite kruvinom kojom eiti į namus?" Kojom nusibraukti.
Tirti Vilkijos tremtinius ir jų trėmėjus
Rinktis prie Gerumo ąžuolo. Gerumo ąžuolas.

Šviesuoliai

Kauno Rokų gimnazija, istorijos mokytojas Audrius Beleškevičius, mokino Vilkijoje.
Ona Lelešienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkijos filialas, Nemuno g. 13, Vilkija, 54224 Kauno r.

Žymūs žmonės

Chaim Yelin
Zenonas Ignatavičius
Louis Armstrong įtėviai
Partizanai: Lietuvos Laisvės armijos "Vanagai" Vilkijoje
Vytautas Žemaitis?
Antanas Mackevičius
vyr. ltn. J.Barzda, LLA Likimo mozaika
Pranas Dovydaitis - Ateitininkų sąjungos vadovas, signataras, ministras pirmininkas
Stasys (Stanislovas) Gudavičius (Gudas) asmeniškai atgaivino ir suorganizavo grupę, kuri suiminėjo besitraukiančius iš apsupimo raudonarmiečius, sovietinį aktyvą ir šaudė žydus. išvardina daugiau kaip 50 asmenų. Į išrinktą aktyvistų komitetą įėjo apie 30 žmonių, tačiau baudžiamąjį būrį, kuris su juo vykdavo į žudynių vietas arba palaikydavo tvarką, tesudarė daugiausia iki 15–16 žmonių. Vilkijos baltaraiščių būrys buvo siunčiamas areštuoti bei šaudyti žydų ir į kitus Kauno apskrities valsčius: Seredžių, Čekiškę bei Zapyškį.
Štreichmanas. Kraštotyrininkas A. Vaičius videofilme „Blėstanti praeitis“ liudija, kad Štreichmanas su sūnumis dalyvavo suimant Paprieniuose, Čekiškės valsčiuje, prof. Pr. Dovydaitį.
Rašytojo Petro Cvirkos namas. Bažnyčios g. 18, Vilkija, Vilkijos sen., mokėsi Vilkijos progimnazijoje 1922–1926 m.
Vytautas Kubilius
https://lt.wikipedia.org/wiki/Algis_Tomas_Geniu%C5%A1as - 1948 m. suimtas už pasipriešinimą Vilkijos gimnazijoje

J. Rainys Keleivyje (1970.VIII.19) yra paskelbęs straipsnį „Prof. Dovydaičio išvežimas“. Pagal tą straipsnį Dovydaitis 1941 birželio 14 buvęs suimtas Čekiškės kooperatyve, į kurį be švarko užsukęs kažkokiu reikalu. Ten jį puolęs žydas Golubas, griebdamas už plaukų ir bandydamas ištempti gatvėn. Kai Dovydaitis pasipriešinęs žydui, šiam pagalbon atėjęs ir komunistėlis kooperatyvo pardavėjas, kuris trenkęs Dovydaičiui kumščiu į veidą ir parmušęs ant grindų. „Abu su žydu išvilko į gatvę, suspardė kojomis ir įvertė į sunkvežimį. Taip kruviną ir be švarko išvežė“. Norėdamas tas žinias patikrinti, parašiau laišką straipsnio autoriui ir iš jo gavau atsakymą: „Profesoriaus areštą mačiau savo akimis“. Tačiau nedeportuotoji Dovydaičio duktė Ona iš ūkyje dirbusios tarnaitės anuomet buvo gavusi kitokias žinias: Dovydaitis buvęs namuose po kratos suimtas birželio 14 rytą apie 9-10 val., buvęs žiauriai apstumdytas, bet nebuvęs ant žemės parmuštas; pasiėmęs ne tik švarką, bet ir sermėgą; jo suimti atvykę rusų kareivis ir Čekiškės žydai Štreichmanai. Ši informacija atrodo patikima. Betgi ir J. Rainiui nebuvo jokio pagrindo prasimanyti, ko nebūta, ypač, kad tai jis ne iš kitų girdėjo, bet pats matė. Dovydaitį, pasitraukusį į savo ūkį, J. Rainys gerai pažino: buvo kelis kartus sutikęs ir „gana draugiškai“ su juo pasikalbėjęs. Gal būt, jau suimtas Dovydaitis kokiu nors būdu ištrūko ir tad antrąkart buvo suimtas tokiu žiauriu būdu. Žmogiškoji Dovydaičio apybraiža

Mums rūpi: Padauguvos girininkas atstatė partizanų bunkerį, kad leistų vaikams prisiliesti prie istorijos

Lietuvos partizanų kapai

Kauno r. sav., Raudondvario k. (Raudondvario sen.), Nevėžio g.

Šioje vietoje enkavedistų, vietinių kolaborantų užkasta per 20 partizanų: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės būrio vadas Vincas Arštikis (Erštikis ?)-Vasaris, g. 1919 m., gyv. dab. Kėdainių (?) r., žuvęs 1951-03-17 kautynėse su MGB daliniu Pagirių k., tuometiniame Vilkijos r., (kitais duomenimis Netonių (?) k. apylinkių miške, dabar Kauno r.), Naro rinktinės būrio vadas Juozas Bagdonas (Bagdonavičius)-Papartis, g. 1918 (1920) m., gyv. Didvyrių k., Raudondvario vlsč., žuvęs 1947-10-10 kautynėse su MGB daliniu Naujatrobio miške, Vilkijos vlsč., Jonas Bagdonas (Bagdonavičius), g. 1916 m., gyv. Didvyrių k., žuvęs 1946-05-23 kautynėse su NKVD daliniu Lamankos k. miške, Vaidoto rinktinės Vasario būrio skyriaus vadas Kazys Bagdonas (Bagdonavičius)-Gegužis, g. 1924 m., Bernatonių k., gyv. Didvyrių k., žuvęs 1951-03-17 kautynėse su MGB daliniu Pagirių k., (Pavejuonyse ?), tuometiniame Vilkijos r., Adolfas Bulotas, g., 1920 m., žuvęs 1946 m., Antanas Bulotas, g. 1922 m., žuvęs 1945 m., Bronislovas Bulotas, g. 1923 m., žuvęs 1945 m., Stasys Bulotas, g. 1913 m., žuvęs 1953 m., Jonas Dulieba, g. 1916 (1912 ?) m., gyv. Bernatonių k., žuvęs 1947-02-17 kautynėse su NKVD daliniu bunkeryje Lomankos miške, Justinas Grumadas, g. 1911 m., žuvęs 1949 m., Stepas Kalvaitis, g. 1939 (?) m., žuvęs 1949 m., Pranas Laurinavičius, g. 1914 m., žuvęs 1951 m., Jonas Prokopas, g. 1921 (1923 ?) m., gyv. Virbaliūnų k., dab. Kauno r., žuvęs 1945-12, Juozas Prokopas-Seredžius, g. 1922 m., gyv. Virbaliūnų k., žuvęs 1945-06 (1948 ?) m., Jonas Raščikas, g. 1920 m., žuvęs 1945 m., Kazys Sadauskas, g. 1909 m., gyv. Lomankos k., dab. Kauno r., žuvęs 1947 m. (kitais duomenimis, suimtas, 1947 m. nukankintas), Petras Seniūnas, g. 1925 m., žuvęs 1949 m., Aleksandras (Aleksas ?) Šmitas-Špokas, g. 1923 m., žuvęs 1953-03-14 kautynėse su MGB operatyvine grupe Netonių (?) k. apylinkių miške, dabar Kauno r., Jonas Vilnonis, g. 1911 m., žuvęs 1947 m., Pranas Zasimavičius, g. 1921 m., gyv. Bernatonių k., tuomet Vilijampolės r., tikėtina, nežinomo būrio partizanas Benediktas (Benas) Dausynas, g. 1934 m., žuvęs 1950 m. Kiti partizanai neišaiškinti, nežinomi.

1989 m. spalio 22 d. mokslininko dr. Vinco Joneliūno iniciatyva, palaikant ir aktyviai padedant Raudondvario Sąjūdžio grupei, buvo surinkti ir perlaidoti Raudondvario apylinkėse žuvusių ir nukankintų 21 rezistencijos kovotojų palaikai. Skverelyje Nevėžio gatvėje buvo perlaidoti ir kitose vietose žuvusių bei užkastų kovotojų palaikai. Vieni buvo rasti prie gyventojų namų, daržuose, kiti šlaite prie kelio. Jiems atminti įrengtas paminklinis ansamblis, kurį sudaro iš nerūdijančio plieno pagamintas kryžius, paminklinis akmuo ir paminklinė plokštė su įrašu „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944–1953 m.“. Ši vieta tapo lankytina ir nuolat prižiūrima.

Įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, unikalus kodas – 16987. Vertingųjų savybių pobūdis: istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), memorialinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus).

Istorijos pažintiniai takai

Maršrutas:Holokausto aukų kapai –Jaučakių miškas –Skrebenų km.– paminklas – žydų kapinės – sinagogos vieta –buvusios mokyklos. Istorijos mokytojas A. Beleškevičius.

Karalgirio miško kovotojų raištį su užrašu „LLA Vanagai“. Raiščio nuotrauką galima pamatyti pažintiniame stende prie paminklo. Kiek kovotojų glaudėsi Padauguvos girioje, įvardinti sunku, nes jie keitėsi. Už Lietuvos laisvę čia kovėsi Padauguvos, Vilkijos, Čekiškės, Babtų, Kulautuvos ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai. Vilkijoje buvo nukankinta per 30 žmonių, dalyvavusių pasipriešinimo kovose. Straipsnis Partizanų ryšininkė, 19 metų praleidusi Karagandoje (dabar Kazachstanas), Ksaverija Keruckaitė. Ši garbaus amžiaus moteris, dabar gyvenanti Stabaunyčiuje, labai gerai pamena tų laikų įvykius.

K. Markevičius jaučiasi atidavęs duoklę ir savo giminės istorijai. Jo senelis Petras Markevičius –„Pranskus“, „Žebenkšties“ rinktinės ginkluotės viršininkas ir Betygalos būrio vadas, žuvo 1945 metais netoli Kelmės vykusiame „Virtukų“ mūšyje. Apie pusantro tūkstančio enkavėdistų ir reguliarios armijos karių keliais žiedais apsupo „Žebenkšties“ rinktinę Virtukų miške.

„Dvylika kovotojų, savanorių, tarp jų – ir mano senelis, liko su geriausiais ginklais, pasirengę paskutiniam mūšiui, kad kiti galėtų atsitraukti. Tuo metu rinktinės vadas buvo Juozas Čeponis, štabo viršininkas – Jonas Žemaitis „Vytautas“, vėliau Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, 2009 metų kovo 11 dieną Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos Respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais“, – pasakojo girininkas.

Egidijus Saulius Juodis, VGTU Pastatų energetikos katedros profesorius: [Vilkijoje] "augino mane tik kelis metus per karą geroji teta Jadvyga Ignatavičiūtė, o po to pabūdavau vasaromis. Jei dabar gilinuosi į Z. Ignatavičiaus gyvenimo kelius, tai tik todėl, kad privalau stengtis padėti atstatyti sovietų suterštą jo gerą vardą."

Vilkijos šviesuoliai

Kęstutis Markevičius
Gediminas Armonavičius
Arūnas ir Vida Sniečkai, A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus
NATO Force Integration Unit
Facebook: NATO Force Integration Unit

Holokaustas Vilkijoje

Dar vienas istorinis štrichas Čekiškei ir prof. Pranui Dovydaičiui. Prof. Aleksandras Vitkus

Tą pačią dieną jie paskyrė komendantą, o 1941 m. birželio 24 d. vokiečių sušauktas gyventojų susirinkimas išrinko „aktyvistų komitetą“. Vokiečių įsakymu buvo įvesta atskira tvarka žydams kaip ir visoje Lietuvoje. Prie komendantūros buvo suformuotas baudžiamasis baltaraiščių būrys (LYA bylose jie įvardinami kaip „sukilėliai“), kuriam vadovavo teismo antstolis Stasys (Stanislovas) Gudavičius (Gudas). 1944 m. rugpjūčio 7 d. apklausiant S. Gudavičių, jis prisipažino, kad pats asmeniškai atgaivino Šaulių organizaciją ir suorganizavo grupę, kuri suiminėjo besitraukiančius iš apsupimo raudonarmiečius, sovietinį aktyvą ir šaudė žydus. Reikia pastebėti, kad būtent šioje S. Gudavičiaus byloje, tardytojas labai smulkiai jį išklausinėjo apie Šaulių organizaciją, jos struktūrą bei uždavinius, tačiau to nepastebime kitose LYA bylose. Šį baltaraiščių būrį sudarė daug įsirašiusių žmonių. Baudžiamojo būrio dalyvis Jonas Dailida 1944 m. spalio 18 d. apklausos metu išvardina daugiau kaip 50 asmenų, kurie vėliau pakartotinai išvardinti priimtame atskirame 1944 m. lapkričio 16 d. nutarime. S. Gudavičius nurodo, kad į išrinktą aktyvistų komitetą įėjo apie 30 žmonių, tačiau baudžiamąjį būrį, kuris su juo vykdavo į žudynių vietas arba palaikydavo tvarką, tesudarė daugiausia iki 15–16 žmonių. Vilkijos baltaraiščių būrys buvo siunčiamas areštuoti bei šaudyti žydų ir į kitus Kauno apskrities valsčius: Seredžių, Čekiškę bei Zapyškį. Sudarytas baltaraiščių aktyvistų komitetas egzistavo iki 1941 m. liepos 17 d., po to buvo perorganizuotas, nes jau atsirado teisėta valdžia. Tačiau iki tol, S. Gudavičiui vadovaujant buvo sušaudytos dvi žydų grupės: viena prie Jagminiškių (Vilkijos valsčius), kita – Čekiškėje.

Vilkijietis Medžiagą rinko Juozas Jaras ir Kęstutis Markevičius

Arūnas Bubnys. Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje

http://vilkijosgimnazija.lt/vg1/images/Files/Vilkijos_zydai_holokaustas.pdf

http://www.voruta.lt/1941-ieji-panemunes-zydu-tragedija/

http://kazys.lt/2014/09/23/cia-amziams-uzgeso-menora/

O štai Vilkijoje 1941 metais gyveno apie 400 žydų (apie 48 proc. miestelio gyventojų), valsčiuje – 603 žydai. Čia birželio pabaigoje tik įsisteigus vokiečių komendantūrai, jau liepos 7-8 dienomis komendanto Missenbaumo įsakymu suimta apie 150-200 žydų tautybės vyrų. Dauguma suimtųjų nugabenti į Kauną, o 21 žydas sušaudytas netoli Vilkijos prie Jagminiškių kaimo. Po karo jų palaikai perkelti į žudynių vietą Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo.

1941 m. rugpjūčio viduryje Vilkija tapo, galima sakyti, svarbiausiu ir didžiausiu Kauno apskrities žydų telkimo centru. 1941 m. rugpjūčio 16-18 d. į Vilkiją atvaryta žydų iš Čekiškės ir Seredžiaus – 62 moterys ir 14 vyrų. Rugpjūčio 18-ąją iš Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos vėl surinkti 138 žydai – 23 vyrai ir 115 moterų. Dalis suimtų žydų išvežti į Kauną. Pasak Vilkijos policijos nuovados viršininko rašto Policijos departamento direktoriui V. Reivyčiui, iš Vilkijos išvežta 280 vyrų ir 120 moterų. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje be vietinių žydų Vilkijos gete dar buvo laikoma 119 kitų valsčių žydų. Prieš sušaudant iš 222 tuo metu Vilkijoje buvusių vietinių žydų surinkta 21 400 rublių.

1941 m. rugpjūčio 28 d. prasidėjo masinis Vilkijos geto žydų žudymas. Išvaryti iš sinagogos žydai buvo surikiuoti į kolonas ir nuvaryti į žudynių vietą Pakarklės miške – apie 2 km nuo Vilkijos. Šaudė iš Kauno atvykę apie 25-30 (kitais duomenimis apie 40) 1-ojo policijos bataliono kareivių, kuriems vadovavo ltn. J. Barzda ir viršila Z. Arlauskas. Saugumo policijos ir SD vado K. Jegerio 1941 12 01 ataskaitoje nurodoma, kad operatyvinio būrio 3 padalinys Vilkijoje sunaikino 402 asmenis: 76 žydus, 192 žydes ir 134 žydų vaikus. Be to, dar čia po karo buvo perlaidotas 21 prie Jagminiškių kaimo sušaudytas žydas.

Vilkijos žydų žudynių vietoje Pakarklės miške prie Jaučakių kaimo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu: „Šioje vietoje 1941.VII. 28 buvo nužudyta 3500 taikių gyventojų iš Vilkijos, Veliuonos, Seredžiaus ir Raudonės miestelių“. Čia buvo sušaudyti ir Čekiškės žydai.

Reikia atkreipti dėmesį, kad iš viso Vilkijoje buvo sušaudyti 423 asmenys. Net jeigu sudėtume, kad vokiečiai sunaikino visus apie 400 Vilkijoje ir 603 valsčiuje gyvenusius žydus, tai būtų tik 1 003 žydų tautybės asmenys. Tiesa, į čia dar buvo gabenami žydai iš kitų valsčių, tačiau niekaip negalėjo susidaryti 3 500 nužudytų žydų. Tad ant paminklo nurodytas skaičius aiškiai neatitinka tikrovės.

ČEKIŠKĖ

Prie Dubysos įsikūręs Čekiškės miestelis buvo svarbus punktas Kauno–Raseinių kelyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čekiškėje gyveno apie 200 žydų šeimų. Tarpukario laikotarpiu žydų miestelyje sumažėjo. Prieš nacių–sovietų karą Čekiškėje gyveno maždaug 60 žydų šeimų (jie sudarė apie 45 proc. miestelio gyventojų).

Didžioji žydų dalis vertėsi amatais ir daržininkyste. Vietos žydų bendruomenė nepriklausomos Lietuvos laikais turėjo savo banką (jo nariais buvo 60 žmonių), sinagogą, mokyklą hebrajų kalba ir biblioteką. Paskutiniu Čekiškių rabinu buvo Šmuelis Zevas Melamedas.

Pirmomis nacių–sovietų karo dienomis Čekiškėje, kaip ir kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, ėmė kurtis lietuvių administracija. Vienas iš valdžios kūrimo iniciatorių Čekiškėje buvo stambus ūkininkas (A. Smetonos laikais turėjo 103 ha ūkį) ir tautininkų partijos bei Kauno apskrities valdybos narys Bronius Semaška. 1941 m. birželio 24 d. miestelyje buvo sušauktas pasitarimas, jame nuspręsta įsteigti laikinąjį komitetą, kuris rūpintųsi vietos valdžios organų atkūrimu. Pasitarimo metu Čekiškės valsčiaus viršaičiu pasiūlyta išrinkti Stasį Stumbrį, o valsčiaus policijos vadu – Stasį Minelgą. Jų kandidatūras turėjo patvirtinti Kauno apskrities viršininkas ir policijos vadas. Minėtos kandidatūros Kaune buvo patvirtintos birželio 26 d. Čekiškėje leista steigti policijos punktą, turintį penkis etatus. Taip pat buvo steigiamas pagalbinės policijos (baltaraiščių) būrys. Netrukus prasidėjo komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų ir žydų persekiojimas. Pirmomis okupacijos dienomis Čekiškėje buvo sušaudyti 4 komunistai ir sovietiniai aktyvistai: Povilas Sadauskas, broliai Vincas ir Kazys Žiaukai bei Stasys Karpavičius. 1941 m. liepos 4 d. Čekiškės valsčiaus policijos viršininku buvo paskirtas (vietoj S. Minelgos) Aleksas Skuodis. Jis iš Kauno apskrities policijos vado gavo nurodymus pirmiausia suimti komunistus ir sovietinius aktyvistus, o kiek vėliau ir žydus. Suimtieji komunistai ir sovietiniai aktyvistai turėjo būti kvočiami apie jų veiklą sovietų okupacijos metais, o jų kvotos bylos kartu su suimtaisiais perduotos saugumo policijai Kaune. Liepos mėn. į Čekiškę iš Kauno buvo atvykęs lietuvių saugumo policijos Kauno rajono vadas Kazys Mikelionis. Jis kartu su A. Skuodžiu sudarė suimtinų komunistų ir sovietinių aktyvistų sąrašą. 1941 m. liepos–lapkričio mėn. Čekiškėje policija suėmė keliolika komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų.

Vienas iš pagalbinės policijos būrio Čekiškėje organizatorių buvo Vilkijos komendantūros ginkluoto būrio vadas Stasys Gudavičius. Atvažiavęs į Čekiškę jis organizavo miestelio gyventojų susirinkimą ir ragino sukurti ginkluotą būrį kovai su komunistais, sovietiniais pareigūnais ir žydais. Po jo apsilankymo atsirado nemažai savanorių stoti į organizuojamą ginkluotą būrį. Į Čekiškę S. Gudavičius buvo atvažiavęs kelis kartus. Paprastai jo apsilankymai baigdavosi pavienių žydų sušaudymais.

Visuotinis ir masinis žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. rugpjūčio mėn. Šio mėnesio viduryje Kauno apskrityje buvo steigiami getai ir vyko žydų sulaikymo akcija.

Čekiškėje getas nebuvo įsteigtas. Vietiniai policininkai ir baltaraiščiai rugpjūčio viduryje žydus uždarė miestelio sinagogoje, o po kelių dienų konvojavo į Vilkiją – vieną didžiausių žydų sutelkimo punktų Kauno apskrityje. Čia 1941 m. rugpjūčio 16–18 d. buvo atgabenti žydai iš Čekiškės, Lekėčių, Seredžiaus ir Veliuonos valsčių. Jie buvo laikomi Vilkijos sinagogoje. Žydai čia buvo telkiami ir vėlesnėmis savaitėmis. Į Vilkiją konvojuotiems Čekiškės žydams leista pasiimti drabužių, avalynės ir vertingesnių daiktų. Nekilnojamasis žydų turtas paliktas valsčiaus valdžios priežiūrai.

1941 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apygardos komisaras išsiuntė raštą Kauno apskrities viršininkui, reikalaudamas nedelsiant baigti žydų telkimą ir sužinoti tikslų apskrityje gyvenančių žydų skaičių. Savo ruožtu Kauno apskrities viršininkas išsiuntė raštą valsčių viršaičiams, kuriuo pavedė iki rugpjūčio 28 d. jam pranešti, kiek valsčiuose yra žydų pagal amžiaus kategorijas.

Atsakydamas į apskrities viršininko raštą, Čekiškės valsčiaus viršaitis pranešė, kad valsčiuje yra 144 žydai: tarp jų 70 moterų ir 42 vaikai. Tuo metu dalis Čekiškės žydų jau galėjo būti išvežta į Vilkiją. 1941 m. rugpjūčio viduryje didžioji dalis Vilkijoje esančių žydų buvo išvež-ti į Kauną; tikėtina, kad tarp jų pateko ir grupė Čekiškės žydų. Kita dalis Vilkijos žydų sušaudyti rugpjūčio 28 d. Pakarklės miške (2 km nuo Vilkijos), prie Jaučakių kaimo. Iš Vilkijos sinagogos atgabentus žydus šaudė 1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono (buvusio TDA bataliono) 3-ioji kuopa (vadas ltn. J. Barzda). Tuomet buvo sušaudyti 402 žydai: 76 vyrai, 192 moterys ir 134 vaikai. Kartu su Vilkijos žydais čia sušaudyti ir ten buvę Čekiškės žydai.

Kitas Čekiškės žydų šaudymas įvykdytas 1941 m. rugsėjo 4 d. Tą dieną buvo šaudomi ne tik Čekiškės, bet ir Seredžiaus, Veliuonos bei Zapyškio žydai. Iš viso nužudyti 146 Čekiškės žydai: 22 vyrai, 64 moterys ir 60 vaikų. Tikslesnės šių žudynių aplinkybės autoriui nėra žinomos.

Kaip ir kitų valsčių žydams, Čekiškės valsčiaus žydams prieš sušaudymą dar buvo paskirta kontribucija. Čekiškės žydai (144 asmenys) sumokėjo 15 tūkst. rb kontribuciją.

Žydų turto klausimu Kauno apygardos komisaras A. Lentzenas 1941 m. rugsėjo 5 d. raštu nurodė, kad žydų buitinius rakandus galima parduoti iš varžytinių. Brangiųjų metalų dirbinius, meno vertybes ir geros kokybės kilimus uždrausta parduoti – juos įsakyta suregistruoti ir pranešti apygardos komisarui. Paliktam žydų turtui Čekiškėje registruoti ir įvertinti buvo sudaryta speciali komisija, kurios pirmininku tapo B. Semaška. Už parduotus žydų daiktus gauta apie 50 tūkst. rb. Pinigai įnešti į valsčiaus savivaldybės kasą. Pats B. Semaška nusipirko spintą, stalą, 2 lovas ir 4 kėdes.

USHMM Enciklopedija

Vilkijos partizanai

Kauno rajono kapai ir holokausto paminklai - Partizanų kapai Vilkijoje Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Vilkijos kapinėse palaidoti (Jungtinės Kęstučio apygardos) 29 (?) partizanai: Leonardas Adomaitis, g. 1917 m., žuvęs 1945-07-29 kautynėse su NKVD daliniu Vilkijos vlsč., Juozo Bagdono-Paparčio būrio partizanas Jonas Simonaitis, g. 1919 m. Daugužių k., Vilkijos vlsč., žuvęs 1947-04-29 kautynėse su MGB kariuomenės kareiviais Gaižuvėlės miške, Vilkijos vlsč., J. Bagdono-Paparčio būrio partizanai žuvę 1947-10-13 kautynėse su MGB Vilkijos poskyrio karine-operatyvine grupe Padauguvos miške: Aleksas Bulotas-Grafas, g. 1916 m. Virbaliūnų k., Vilkijos vlsč. ir Jonas Liutvinas-Kęstutis, g. 1923 (1922 ?) m. Antalkių k., Vilkijos vlsč., J. Bagdono-Paparčio būrio partizanas Juozas Makauskas, g. 1929 m. Lipiškių k., Vilkijos vlsč., žuvęs 1947-07-13 kautynėse su MGB Vilkijos poskyrio karine operatyvine grupe Padauguvos miške, 1944-12-22 kautynėse su NKVD kariuomenės daliniais Babtų ir Vilkijos vlsč. Daugužių, Padauguvos, Lygainių ir Žėbiškių k. apylinkėse žuvę partizanai: Balys Bulotas, g. 1911 m., gyv. Lygainių k., Vilkijos vlsč., Leonardas Daučianskas, g. 1904 m., gyv. Lygainių k., Vilkijos vlsč., Jonas Janušauskas, g. 1911 m., gyv. Vilniuje, Juozas Janušauskas, g. 1904 m., gyv. Rupunionių k., Vincas, Rašinskas, g. 1927 m., gyv. Lygainių k., Kazys Zumaras, g. 1913 m., gyv. Lygainių k., 1945-07-27 kautynėse su NKVD Vilkijos poskyrio enkavėdistais Padauguvos miške žuvę partizanai: būrio vadas Stasys (Viktoras?) Laukaitis (?), Stasys Sabaliauskas, g. 1916 m., gyv. Naujatriobių k., Vilkijos vlsč., Viktoras Simonaitis, g. 1926 m. Adomkiškių k., Vilkijos vlsč., 1945 m. rugpjūčio mėn. kautynėse su NKVD daliniu žuvę „Genio" kuopos „Ąžuolo" būrio partizanai: Vladas Apanavičius, g. 1915 m. Piepalių k., Babtų vlsč., Jonas Vitkauskas, Pivonas (Povilas ?) Zanizauskas, g. 1923 m. Gaigalų k., Vilkijos vlsč., Antanas Žemaitis, g. 1902 m., gyv. Batniavos k., Vilkijos vlsč., „Ąžuolo" būrio partizanas Vincas Laurinavičius, g. 1920 m., gyv. Biliūnų k., Raudondvario vlsč., žuvęs 1945 m. lapkričio mėn. kautynėse su NKVD daliniu, 1945 (?) m. žuvęs „Pilėno" būrio partizanas Bronius Trepkus, gyv. Žėbiškių k., Vilkijos vlsč., 1946-11-06 kautynėse su MVD kariuomenės daliniu Krivėnų k. apylinkėje, Babtų vlsč., žuvę partizanai: J. Bagdono būrio skyriaus vadas Mečislovas Baradas-Kapitonas, g. 1922 m. Miškalaukio k., Vilkijos vlsč., Stasys Kasparavičius, g. 1922 m. Vareikonių k., Babtų vlsč. (tiksliau nežinoma ar čia palaidotas), Tomo Seniūno-Tėvo partizanas/ „Genio" kuopos, „Ąžuolo"būrio vado pavaduotojas (?) Stasys Aniulis-Augulis, 45-50 m. amžiaus, kilęs iš Vareikonių k., Babtų vlsč., žuvęs (?), partizanas Aleksas Ramoška, g. 1917 m., gyv. Žėbiškių k., Vilkijos vlsč., žuvęs apie 1947 m. Lygainių k., Vilkijos vlsč., V. Erštikio-Vasario būrio partizanas Selvys Bulotas-Dalgis, g. 1917 m. Virbaliūnų k., Vilkijos vlsč., žuvęs 1953-02-19 kautynėse su MGB Vilkijos skyriaus daliniu (stribais) Petro Leonavičiaus sodyboje, Ivašiškių k., Vilkijos r., 4 nežinomi partizanai.

1992 m. įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Kraujo upeliai tekėjo, Antanas Paulavičius Štai Vilkijoje iš 32 perlaidotųjų, kaip nustatė ekspertizė, tik keli žuvo nuo kulkos. Kunigas R. Mikutavičius, perlaidojant Vilkijos partizanus, kalbėjo: „Be jų nebūtų dabarties, nes jie paliudijo laisvės vertę ir pavergimo prasmę. Jeigu mes šiandien laikome jų nuotraukas, vainikus ir trispalves — tai todėl, kad jie sudėjo savo gyvybės ir kančios auką. Man dabar buvo pasakyta, kad iš 32 asmenų, kurių kaulai čia ilsėsis, tik keli žuvo nuo kulkos. O visi kiti buvo nukankinti: sulaužyti šonkauliai, sutrupintos kaukolės, išnarstyti kaulai. Budelis buvo be galo išradingas, labai ištreniruotas, išėjęs ilgą išgamų mokyklą, nes mokėjo trypti laisvą tautą labai apgalvotai ir stropiai. Kaip šitie žmonės kentėjo, žino tik budelių atmintis ir jų sąžinė... Istorija atidengs dar ne vieną kančios puslapį. Aš prašau jūsų, mano brangieji, idant jūsų vaikai tautos istoriją žinotų ne iš knygų, bet matytų savo akimis, prašau — neskubėkite užkasti šios didžiulės duobės. Paimkite šventos žemės žiupsnelį ir ramybėje, be skubos prieikite prie kapo ir užpilkite. Reikia, kad ši akimirka kuo giliausiai įsiskverbtų į mūsų sąmonę, į visų mūsų širdis, nes atgimimas ateina iš kentėjimo ir kraujo, iš darbo, aukos ir didelių pastangų... Tikiu, kad čia stovės paminklas kaip ir visoj Lietuvoj panašiems didvyriams, o aplink žaliuos ir banguos, žydės ir spindės, kvepės ir liūliuos laisva nepriklausomos Lietuvos žemė... Ant jūsų pamato mes stovime, ant jūsų pamato stovės ir laisvas ateities gyvenimas. Jeigu mes įsirašome į Europos istoriją, tai įsirašome štai šių kankinių krauju..."

"gal nebūtų jūsų nurodymu atsiradusios miškuose banditų gaujos, veikusios partizanų vardu" http://vilkijietis.lt/files/vieno-is-paskutiniu-lietuvos-partizanu-paskutinis-zodis-1962-m.pdf

1950 m. liepos 22 d. ties Ariogalos ir Vilkijos r. riba, Lesčių k. apylinkėse, Daugėliškių miške (dabar – Raseinių r. sav.)

Didvyrių kaimas. Buvęs Gojaus vienkiemis. Kryžius ir tipinis atminimo ženklas šioje vietoje buvusioje sodyboje gimusių ir augusių brolių – Kęstučio apygardos Naro rinktinės būrio vado Juozo-Paparčio (žuvo 1947 m. spalio 10 d. Vilkijos vls.), Vaidoto rinktinės Vasario būrio skyriaus vado Kazimiero-Gegužio (žuvo 1951 m. kovo 17 d. Vilkijos vls.), partizanų Antano (žuvo 1945 m. liepos mėn. Naujatrobių kautynėse), Jono (žuvo 1946 m. gegužės 23 d. Raudondvario vls.) ir politinio kalinio Povilo (mirė 1989 m. rugsėjo 28 d. Kaune) Bagdonavičių atminimui.

Kaltina sušaudytieji, sudegintieji Benjaminas ŽULYS, Justinas Garšva – partizanų būrio vadas]]

J. Garšva išaiškino pavardes ir kitų Jurbarko rajono Seredžiaus, Veliuonos, Juodaičių kaimų žmonių, 1944-1945 m. žuvusių nuo sovietų kareivių, saugumiečių, enkavedistų ir stribų. Antai Jurgis Paulauskas buvo nušautas savo namuose, Kazys Parkauskas, suimtas namuose, po dviejų savaičių su kitais gyventojais rastas nukankintas Pelučių kaime. Stasį Kučinską, Joną Mockaitį, Vladą Adomavičių kareiviai išsivarė iš namų. Jų kūnai daugiau nei po mėnesio buvo rasti miške prie Skardinės kaimo. Iš akiduobių styrojo įspraustos vinys. J. Garšvos sudarytame sąraše – per 40 nužudytųjų. Ir tai toli gražu ne viskas. Be to, kur dar sudegintos sodybos, vienkiemiai, išvogtas turtas. Taikūs žmonės, ūkininkai, sovietinės mobilizacijos vengę jaunuoliai buvo žudomi Čekiškės valsčiuje, Vilkijoje, kitose vietovėse. Kaip ir visoje Lietuvoje...

Tų pačių metų gruodžio viduryje Čekiškės ir Vilkijos valsčių stribai su rusų kareiviais į ūkininko J. Nagrecko namus suvarė devynis vyresnio amžiaus vyrus, kurių sūnūs nėjo tarnauti į sovietinę armiją, ir kaimo gyventojų akivaizdoje juos sušaudė. Suliepsnojo 22 sodybos su gyvuliais, pašarais, nekultais javais. Ši žinia pasiekė partizanus, kurie tuoj pat atskubėjo į pagalbą. Tarp jų buvo ir būrys iš Birbiliškės miško, kuriame kovojo ir Justinas.

Tuo metu rusų kareiviai sulaukė pastiprinimo ir ketino Birbiliškės mišką „išvalyti nuo banditų“. Sunku įsivaizduoti, kokio dydžio pajėgos buvo ten sutelktos, jei milžiniškas miškas buvo apsuptas trimis eilėmis. Užvirė tikras mūšis, trukęs nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Rusai šaudė iš minosvaidžių, o partizanai, kad ir neturėdami tokių ginklų, atkakliai laikėsi. Pradėjus temti, rusų kareiviai ėmė trauktis. Išsekę, kone praradę laiko nuovoką partizanai išėjo iš apsupties. J. Garšva sako, kad juos tuomet apsaugojo Dievas. Tai įvyko 1945 metų sausio 6 dieną, per Tris Karalius…

J. Garšva organizavo žvalgybos būrį. Buvo užmegztas ryšys su Tauro apygardos Vytauto Didžiojo kuopa. Rinktinės vado Juozo Čeponio įsakymu J. Garšva buvo paskirtas žvalgybos ir ryšių būrio „Sakalai“ (šį vardą sugalvojo Justinas) vadu. Būrys buvo pavaldus Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinei. Savo pavaduotoju J. Garšva paskyrė tolimą giminaitį, bendrapavardį Antaną Garšvą-Vytenį. Būrio žvalgai rinktinės štabui perduodavo žinias apie rusų kariuomenės judėjimą, rengiamas akcijas, stribų būstinių vietas, nuotolius tarp jų ir kitas žinias.

Be to, J. Garšva buvo ir Karo lauko teismo narys nuo būrių vadų.

Lietuvos partizanų stovyklos vieta - Zapyškių seniūnijoje

2. Praeities stiprybė dabarčiai. Maršrutas: Vilkija – Padauguvos girininkija – tiltas per Striūną – laisvės gynėjų pasipriešinimo vieta, paminklinis akmuo ir partizanų bunkeris. Matematikos mokytoja I.Valatkevičienė.

https://plechavicius.kaunas.lm.lt/mums-rupi-iniciatyva-kuri-ikvepia/

Susitikimo vieta- Kauno rajone esanti miestelis Vilkija, kur prie dabartinio seniūnijos pastato prieš 70 metų buvo nukankinti LLA „Vanagų“ partizanai. Vėliau 15 km žygis Karalgirio miške iki atstatytų LLA „Vanagų“ būrio partizanų bunkerių. Klausydamiesi autentiškų pasakojimų, nakvosime autentiškoje aplinkoje: mūsų lauks guolis žeminėje, budėjimas prie laužų, sargybos postai, priešiškų pajėgų ataka. Ryte grįžimas į stovyklavietę. Prisiminti šį patriotinį laikotarpį ir sieti su šiandiena itin aktualu, todėl šis žygis yra pagarbos mūsų šalies praeičiai išraiška ir jame mes visi dalyvausime vedini bendros idėjos. Žygį organizuoja Generolo Povilo Plechavičiaus licėjaus administracija drauge su „LDK palikuonimis“.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Sered%C5%BEius

Pokario metais Seredžiaus apylinkėse aktyviai veikė Lietuvos partizanai – Vlado Bilkio-Velnio organizuotas „Ąžuolo“ būrys ir Kazio Puidoko-Beržo būrys. Du kartus – 1944 m. gruodžio 1 d. ir 1945 m. birželio 6 d. naktį partizanai atakavo ir patį miestelį, užėmė jo centre buvusią NKVD ir stribų būstinę. Pirmajam miestelio puolimui (1944) vadovavo garsus Lietuvos partizanų vadas Kazys Veverskis.

Paskutinis Seredžiaus apylinkių partizanas, Jonas Bartušas-Ukrainietis, žuvo 1960 m. vasarą.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Kęstučio apygardos ryšininkė Anelė Klasauskaitė- Martinkevičienė-Arūnė. [1952 m.] Fotonuotrauka. LYA, f. K-30, ap. 1, b. 571, l. 8. Anelė Klasauskaitė-Martinkevičienė (g. 1919 m.) palaikė ryšius su Tauro ir Kęstučio apygardų partizanų būriais, veikusiais Vilkijos, Jurbarko ir Šakių rajonuose, perduodavo korespondenciją, padėdavo organizuoti partizanų susitikimus. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1957 m. spalio mėn. 22 nuosprendžiu nuteista 6 metams laisvės atėmimo.

https://www.alytus.rvb.lt/vparodos/klep/kng8.html

Dar nuožmesnis čekistinės kariuomenės puolimas įvyko Kauno apskrities Čekiškės valsčiuje, kur 1944 m. gruodžio 16-21 d., kaip aiškėja iš pranešimo SSRS valstybės saugumo liaudies komisarui V. Merkulovui ir vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojui S. Kruglovui, buvo "sudeginti 46 banditų vienkiemiai", nukauti 56 partizanai. Žuvo ir 5 baudėjai: po vieną NKVD, "Smeršo" operatyvininką ir stribą bei du milicininkai. Buvo sužeisti du NKVD kariai ir 5 milicininkai.

Tame pačiame pranešime rašoma, kad gruodžio 22 d. Vilkijos valsčiuje 13-ojo PP kariai per susišaudymą su partizanais 16 jų nukovė, 4 sudegino kartu su namais, o iš viso sudegino 9 sodybas.

Gen. ltn. I. Liubas S. Kruglovui savo 1944 m. gruodžio 20 d. pranešime rašė apie kelis atvejus, kai 13-ojo PP kariai, susidūrė su partizanais, degino sodybas. Joteikių apylinkėse 1944 m. gruodžio 17 d. jie nukovė 17 partizanų, sudegino 15 sodybų. Kitą dieną, kaip minėta, to paties pulko kanai nukovė 14 partizanų, sudegino 7 sodybas.

Tačiau tokių barbariškų akcijų ir tokios gausybės aukų kaip Panemunės Dzūkijoje Lietuvoje vienoje vietoje, ko gero, mažai kur buvo. Sovietai elgėsi savaip apdairiai: daug žudė, degino, tačiau tai darė ne vienu metu ir ne vienoje vietoje. Žmones visuomet sukrečia aukų gausumas, o kai žudoma dideliame plote, neatrodo, kad kas nors baisaus būtų įvykę.

Pagerbė ir partizanus, ir okupantus

Paminklas-suoliukas Vyčio Kryžiaus kavalieriams, 1919–1920 m. Lietuvos savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Bažnyčios g. 19, Vilkija, Vilkijos sen.

Paminklas partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Naujosios Vilkijos kapinės, Vydūno al. 1, Vilkija.

Paminklinis kryžius Maironiui, Ringovės k. 11, Vilkijos apyl. sen.

1863-1864 m. sukilėlių vado, kunigo Antano Mackevičiaus suėmimo vieta. Ringovės k., 4, Vilkijos apyl. sen.

Knygnešių kapas

Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir paminklas, Kauno g., Vilkija, Vilkijos sen.

Žydų žudynių ir užkasimo vieta

Skrebenų miškelis, Skrebenų k., Vilkijos apyl. sen.
Jaučakių miškas, Jaučakių k., Vilkijos apyl. sen.