Pavaizdavimai? E6E6FF Asmeniškai? BA9696 Klausimai FFFFC0 Išsiaiškinimai D8F1D8 Užrašai EEEEEE Kitų mintys? ECD9EC Dievas man? FFECC0 Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius |
Ar įmanoma viską, viską suvesti? Drįstu manyti, man iš esmės gal jau ir pavyko! Viską, viską suvesti tai reikštų mąstyti tokiu požiūriu, iš kurio viskas išplauktų ir į kurį viskas vėl įvairiausiai susivestų. Toks turėtų būti Dievo požiūris. Įsivaizduoju, Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas? Kiek matau, uždavus šį klausimą, iškyla visos sandaros, ir būtent tos sandaros, kurias esu aptikęs. Svarstydamas, ar jisai būtinas, Dievas virsta Manimi, toliau Tavimi, galiausiai Kitu, ir kartu iššaukia atitinkamas sandaras. Iškyla visapusiškai išsakyta santvarka - Dievo įsakymas, kurioje yra tobula Kito laisvė, taip kad pats Dievas yra nebūtinas. O visgi, ta Kito laisvė išsilaiko tik jam mylint, palaikant tą įsakymą. Kitas įstengia laikytis įstatymo tiktai įsivaizduodamas Dievo valią ir ją vykdydamas, Dievui paklusdamas ar jį tikėdamas ar rūpindamasis tuo, kas Dievui rūpi. Mes kiekvienas tai liudijame ar, tikiu, kada liudysime, ir būtent šiais mūsų liudijimais, Dievas yra būtinas. Mūsų liudijimas neišbaigtas, tad ir Dievo būtinumas galutinai neišsipildo, o vis skleidžiasi. Tai ir yra amžinas gyvenimas. Tokia, kaip suprantu, yra visako esmė, išeities taškas iš kurio viskas atsiskleidžia ir į kurį viskas susiveda. Tai išsakytina daugybe smulkmenų, dalį kurių kaip ir žinau, ir dalį kurių dar ne, tačiau manau tokie yra bendri bruožai. Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas? Tokiam svarstymui sudaro atitinkamas sąlygas. Iš pačių sąlygų paaiškėja, jog Dievas nebūtinas. Tačiau mes, tų sąlygų išgyventojai kiekvienas atsakome, jog Dievas būtinas. Taip bent įsivaizduoju ir taip mane skatina manyti tai, kaip visos sandaros susideda. Patyrėme, kaip sandaros vienas kitą papildo, ir netgi išreiškia mūsų mąstymą jųjų. Pavyzdžiui, dvejybę suvokiame vienu iš keturių atvaizdų (viskas, betkas, kažkas, niekas), sudarančių ketverybę (kodėl, kaip, koks, ar), kurią suvokiame vienu iš dviejų atvaizdų (didėjantis, mažėjantis laisvėjimas), sudarančių dvejybę... Tai teikia vilčių jog visos visos sandaros apskritai į kažką susiveda. Taigi, į ką? Į ką turėtų viskas susivesti? Esmė Tikiuos, tai susiveda į kažką prasmingiausio, į raktą į visa ko prasmę, užtat ir į viską, juk viskas gali būti prasminga. Turėtų susivesti į tai, kas betkam suteikia prasmę. Jėzus Kristus pasakė, jog viskas susiveda į įsakymą mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visa dvasia, visu kūnu, ir dar papildomai susiveda į kitą įsakymą, mylėti artimą kaip save patį. Jo mintys yra dieviškai gražios, žmoniškai gyvenimiškos, manau, priimtinos. Tad meilė yra ta prasmė arba jos dalis. Ir taipogi Dievo įsakymas, jo valios vykdymas, ir jo valios bei meilės vaisius, amžinas gyvenimas. Įsakymai mylėti Dievą ir mylėti artimą išsako dvi sąvokas, (Dievo) tobulumo ir (mūsų visų) tapatumo. Jėzus yra šių dviejų sąvokų junginys, taip kad Jėzumi mes visi, nepaisant mūsų netobulumo, esam viena su tobulu Dievu. O mano vaikystės sandora su Dievu irgi rėmėsi atsidavimu Dievui ir visų žmonių tapatumu. Šv.Trejybė irgi galėtų būti visai svarbi. Jinai yra Dievo sąmoningas išgyvenimas. Ir mums trejybė - nusistatyti, vykdyti, permąstyti - yra esminė, tai mūsų dvasios variklis. Visgi esmė turėtų išplaukti iš paties Dievo, pirmesnio ir už jo ir mūsų sąmoningumą. Ta esmė negali būti kažkoks daiktas, sąvoka ar mintis nuo kurios būtų įmanoma mus atkirsti, jei mes nors patys kažkiek prasmingi. Juk tada tai nebūtų visko prasmė. Ji negali būti tai kas aprėpiama, o turi būti tai, kas išgyvenama. Užtat tai gali būti požiūris, klausimas, troškimas, išeities taškas, tai kas tūno už santvarkos. Ir tas požiūris turi taip pat aprėpti ar tiesiog išgyventi visa tai, kas yra santvarkoje. Tad jis turi iš už santvarkos aprėpti visa kas yra santvarkoje. Jis pats, kažkuria prasme, ir yra santvarka. Jisai yra santvarkos dvasia, o jinai tai jo savastis. Tad jis išeina už savęs būtent į save. Arba tiesiog jisai pasitraukia, atverdamas savo nebuvimo galimybę, ja sukurdamas ir palaikydamas aplinką, kaip kad meilė ją kuria ir palaiko. Požiūris ir yra atsiplėšimas nuo savęs. O kieno būtent tai požiūris? Tai turėtų būti Dievo požiūris, ar tiesiog, Dievu bent tuo tarpu vadintinas tas, kurio požiūris viską įprasmina. Manau, tai galėtų būti ir mūsų požiūris, ar bent to siekiu. Kuris iš Dievo bruožų yra esminis, yra pirmapradis, yra raktas į viską, taip kad ir mes galėtumėme jame dalyvauti? Vienų vienumas Pamąstau, koks Dievas buvo pradžioje, koks jisai pirmapradis. Juk Dievo nevaržo nė laikas, nė erdvė, nė logika, nė gerumas, nė būtis, nė prasmė, nė meilė. Dievas yra vienų vienas. Bosnijoje pora kartų į savaitę pabendraudavau su profesoriumi Malcolm Duerod kada mus veždavo pirmyn atgal per kalnus tarp Tuzla ir Sarajevo universiteto filialų. Jisai širdingai išpažindavo, kaip Jėzus Kristus mus išgano, o aš jam savo ruožtu papasakodavau, kaip Dievą pažįstu, savavališkai ir geranoriškai, iš kito kampo, per Dievo man duotas vaizduotės ribas. Malcolm mane paragino paskaityti romaną "The Shack", vaizduojantį Dievą esantį santykyje su savimi, šv.Trejybe. Supratau iš šios knygos ir mūsų pokalbių, priešingai, kad mano pirmapradis Dievas yra vienų vienas. Dešimt Dievo įsakymų Dešimt Dievo įsakymų. Yra teigiami ir neigiami. Mylėti Dievą (priešą) ir mylėti artimą. (Mylėti artimą, tai mylėti draugą, kaip kad gerąjį samarietį - įsidėmėti Kristaus žodžius.) Neigiami yra aktyvūs ir pasyvūs. Dešimt Dievo įsakymų išsidėsto, kaip 4 ženklų rūšys ir 6 ženklų savybės. Dievo požiūris Įsivaizdavau pirmapradžio Dievo požiūrį, kaip viskas galėjo iš jo išsivesti, kokia tvarka? Mąsčiau, kaip jisai eina už savęs, ir būtent į save, ir kaip tuomi ir iškyla jo savastis. Įsivaizdavau jį svarstantį, kaip matematikos įrodyme, ar jisai būtinas? Ar jo būtų net jeigu jo nebūtų? Jeigu būtų (kaip yra su dvasia), tai būtų, bet jeigu nebūtų (kaip kad pasaulyje), tai visgi jis būtų, jis kaip nors atsirastų, matyt, mumis taptų tikras. Šitą naujai permąstydamas, supratau, jog čia iškyla dvejybė. Žinojau, jog padalinimai yra Pradžios knygoje aprašytos septynios sutvėrimo dienos. Taip ir išmąsčiau veiksmą +1, kaip jį Dievas išgyvena, kaip vis prisideda Dievo požiūris, padalinimas juo pasipildo. Tai labai prasmingai apibrėžė šv.Trejybę ir leido man suvokti skirtumą tarp to kaip aš išgyvenu padalinimus ir kaip Dievas juos išgyvena. Tačiau manęs netenkino šitas veiksmas +1 nes jau pradėjau suprasti, jog jis savęs nepaaiškina, nė kuo jisai pirmesnis už veiksmus +2 ir +3, neišveda kitų sandarų, neįvaldo visumos ir neatskleidžia Dievo gaivališkumo. Gal svarbiausia, man nebuvo aišku, kas yra požiūris ir kaip jisai apibrėžiamas, o atsakymo iš veiksmo +1 nesulaukiau. Pirminės ir antrinės sandaros Įsivaizdavau, kaip Dievas dvejoja dvejonėmis, ir jomis iššaukia, išmąsto ir netgi išveda ir apibrėžia visko padalinimus. Supratau, kad tai yra ryšys tarp troškimų ir kitų sandarų šeimų. Ar galima šią išvadą išplėsti? Kokį Dievą įsivaizdavau? Būtent savarankišką, nieko netrokštantį. Tad sieju vieno lygmens troškimą ir kito lygmens netroškimą. Tokių porų iš viso yra šešios. Supratau, kad tokiu būdu santvarkų troškimai ir netroškimai galėtų tokiais Dievo įsijautimais apibrėžti padalinimus, atvaizdus, aplinkybes ir tris kalbas. Tad santvarkas pradėjau vadinti 4 "pirminėmis" sandaromis, o kitas vadinau 6 "antrinėmis" sandaromis. Tad supratau, kad pavyko susieti visas man žinomas sandaras. Tačiau, iš ko jos išsiveda? Bendra santvarka Ilgai ir sunkiai ieškojau bendros aštuonlypės santvarkos, apibendrinančios keturias santvarkas. Supratau, kad ta bendra sandara turėtų susidaryti iš savistovio, žmoniško trejybės rato (tikiu, nusistatau, vykdau), ir iš trejopų ryšių su Dievu už mūsų (buvimas, veikimas mąstymas), kaip kad Tėve mūsų ar apskritai aštuongubyje kelyje. Tačiau Dievas (ar nulis) kiekvienu atveju kitoks, besireiškiantis jokiu, vienu, dviem ar trim nariais, požiūriais. Man tuo tarpu nepavyko tiksliai ir įtikinančiai nustatyti šių santvarkų raišką. Tačiau supratau laipsnyno svarbą. Supratau taip pat, kad apibendrinant, gali atkristi pirmasis (nulinis) ir paskutinis (septintas) požiūriai, kaip Dievo ir gerumo išraiškos, kurios sandaros nariais "įsikūnija" tik sandarą išreiškiant viena iš santvarkų. Vėlgi, kiekviena santvarka veikia kaip sandarų šeima. Dvejonės atsiliepia abejonėms. Jausminiai atsiliepimai atliepia lūkesčius, o į jausmus galim atsakyti veiklos būdais. Sunku susigaudyti, kurios sandaros yra esminės, kurias reikėtų lyginti, ieškant bendro prado. Užtat laipsnynai buvo panašūs, nors jų žinojau tiktai tris. Visgi, pradėjau manyti, kad gali būti visa apimanti sandara, man kol kas nežinoma, susidaranti iš 4 laipsnynų, tad turinčią 4 x 6 narius. 24 ir kubas Supratau, kad trys kalbos gali būti perėjimai tarp 8 padalinimų, 6 atvaizdų ir 12 aplinkybių: pagrindimas 12->6, įvardijimas 8->12 ir pasakojimas 6->8. Supratau, kad kalbas galima suvokti kaip sandaros nedalyvavimą - pagrindimas, tai padalinimų nedalyvavimas; įvardijimas, tai atvaizdų nedalyvavimas; o pasakojimas, tai aplinkybių nedalyvavimas. Supratau, kad šie skaičiai susideda iš skaičių 2, 3 ir 4, ir netgi yra 2 x 4 padalinimai, 3 x 2 atvaizdai ir 4 x 3 aplinkybės. O 24 = 2 x 3 x 4. Galime tvirtinti, kad yra 24 / 3 padalinimai, 24 / 4 atvaizdai ir 24 / 2 aplinkybės. Ir kažkas panašaus su kalbomis. Tokiu būdu, įsivaizduotina, jog yra kažkokia gilesnė sandara 24 galimybių, kurioje dvejybę sulyginus su nuliu ji pasireikštų 12 aplinkybių, o sulyginus trejybę su nuliu ji pasireikštų 8 padalinimais, ir sulyginus ketverybę su nuliu ji pasireikštų 6 atvaizdais. Įsidėmėtina, jog dvejybė, trejybė, ketverybė yra, kiek patyriau, visame šių sandarų moksle dažniausiai aptinkamos sandaros, einamiausios. Taip pat, dvejybė, trejybė, ketverybė turi tris požiūrius daugiau nei, atitinkamai, laisvybė, nulybė ir vienybė (–1,0,1), vadinas, yra jų sąmoningas išgyvenimas. Kūbas savo geometrija gražiai suveda šiuos skaičius. Kūbas turi 6 šonus, 8 kampus ir 12 kraštų. Jis žavi savo paprastumu. Aš tačiau kol kas nesu sumąstęs, kaip jame išsidėstytų ir susisietų visos 26 sandaros. Naujai pasižiūrėjus, lyg ir aišku man, kaip išsidėstytų 8 kampai (padalinimai) ir 6 šonai (atvaizdai), mat nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė apibrėžia, tai kas yra, o ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė apibrėžia to ko nėra, tad keturi kampai atitinkamai apsuptų didėjantį ir mažėjantį laisvumą (jei ne atvirkščiai) ir ryšius tarp šių dviejų kvadratų išsakyti keturios apimtys: niekas, kažkas, betkas, viskas. Aplinkybes irgi galima suskirstyti 3x4 į tezes, antitezes ir jas siejančias sintezes. Tačiau kaip jos atitinka 12 kantų? Ir ką reikštų santykiai tarp 6 šonų, 8 kampų ir 12 kantų? Kaip 3 kalbos vestų mus iš vienos sandaros į kitą, tai yra, iš vienos kubo ypatybės į kitą? Sandarų išdėstymas aštuongubiu keliu Pastebėjau, kad visko savybės iš esmės kertasi su mano atrastomis sandaromis. Viskas neturi vidinės sandaros, ogi visko padalinimai kaip tik ir yra vidinė sandara. Viskas neturi išorinio konteksto, aplinkybių, ogi aplinkybės kaip tik ir yra išoriniai kontekstai. Viskas priima visa ką, tuo tarpu, atvaizdai yra kriterijai, filtrai, sietai, išskiriantys dalį. Ketvirta visko savybė, tai kad ji būtina sąvoka - tad neigiant ją, gautųsi nebūtinumas. Išdėstęs visko savybes pagal ketverybę, supratau, kad išsidėstytų nebūtinumas, padalinimai, atvaizdai ir aplinkybės. Supratau, kad tai gali būti viena pusė aštuongubio kelio. Kitoje pusėje galėtų būti kalbos, ir bene tos kalbos, kuriose nedalyvauja pirmoje pusėje minimos sandaros, tai yra, bene ja, kaip trečia sandara, vyksta poslinkis iš pirmos sandaros į antrą sandarą. O iš kur atsirastų tos kalbos? Ką jos galėtų neigti? Supratau, kad jos gali neigti nulybės savybes: pagrindimas 12->6 neigia tiesumą; įvardijimas 8->12 neigia betarpiškumą; pasakojimas 6->8 neigia pastovumą; ir prasmingumą neigtų beprasmybė, nesąmonė, kaip kad trokštant visko, net vaiko nesąmonių. Tad aštuongubis kelias sieja vienybės ir nulybės atvaizdus, ar bent jų paneigimus. Ką tai galėtų reikšti? Tarsi nulybę ir vienybę sulygina paneigiant visa tai, kas juos kaip nors atskirtų, užtat dvasios (nulybės) ir sandaros (vienybės) vienumą naujai išsakant ar tiesiog įsakant. Nebūtinumas - tai gali būti jokia iš trijų sandarų - o beprasmybė, tai visos trys sandaros kartu paėmus, kada, matyt, jos nieko negali pasakyti, nes nebėra laisvumo ir viskas per daug išsakyta. Visaregis Man rūpėjo išrasti tą išeities tašką iš kurio išplaukia Dievo požiūris. Tai labai sunku kadangi tai turėtų būti pirma bet kokios sandaros, bet kokių tų priemonių, kuriomis jas apibrėžiame. Aš neįstengdavau tai kaip nors rašyti, tiesiog nesusigaudydavo, nuo ko pradėti ir kurios krypties laikytis betvarkant minčių tankumynę. Kartais prisimindavau savo sandorą su Dievu, kad jame kaip ir glūdi visa kas prasminga. Visa glūdi net ir pačiame mano siekyje, kurį vaikystėje vardydavau "viską žinoti", o jau suaugęs iškėliau ir tų žinių prasmingą taikymą, kurį buvau numatęs, kad mano siekis neišsigimtų, tad sakau "viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti". Pagalvojau, gal tai ir yra paties Dievo tikslas, ar tiesiog jo požiūris. Šiame požiūryje ("Aš trokštu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti") labai ryškus manasis "aš", ar Dievo "aš". Ir pastebėjau, kad jame glūdi esminiai padalinimai:
Ketverybės ieškojau ir pamaniau, kad tą "ir" galima, tiesiog būtina ketveriopai suprasti, nes junginys turi galioti skirtingose plotmėse: už santvarkos, santvarkoje, išeinant už jos ir susivedant į ją. Šias plotmes siejau su apimtimis: viskas, betkas, kažkas, niekas. Jos taip pat ir išreiškia keturis lygmenis, tad visa susiveda. Tokiu būdu gavosi 1 x 2 x 3 x 4 = 24 galimybės. Laipsnyną galima suprasti kaip 2 x 3, tad gavosi 4 laipsnynai, kurių ir norėjosi. Iš laipsnyno žinojau, kad dvejybę galiu suprasti kaip požiūrį santvarkoje ir požiūrį iš už santvarkos. Aplamai, vyksta atsiplėšimas. Dievas atsiplėšia nuo savęs. Tai ir yra požiūris. Jis apima 24 žvilgsnius ar rūpesčius. Nustatant kurią nors iš 4 plotmių gaunam santvarką, tačiau tenka papildomai išsakyti nulinį (Dievo) ir septintą (gerumo) požiūrius. Visaregis man tiko, bent iš dalies, kaip sprendimas, nes jisai jautėsi ir visuminis, ir sutelktas, ir išsakytas. Gali būti, kad jame išdėstyta, išsakyta visa kas tik reikalinga apibrėžti požiūrį. Visa tai prieinama iš vieno taško, iš Dievo požiūrio, kurį tačiau galima sutelkti įvairiose plotmėse. Dievas visaregiu reiškiasi ne pažingsniui, ne kažkokiu beatsiskleidžiančiu užtaisu, o vienu ypu, visas iš karto, lygiaverčiai. Užtat iš jo gali atskilti įvairiausi daliniai požiūriai bei jųjų sandaros. Visaregis tuo tarpu man tebuvo teorinis išmislas, tiesiog visas sandaras suvedantis, nesusijęs su mūsų gyvenimo reiškiniais. Man tas gyvenimiškas turinys paprastai būna itin svarbus, kad neprisigalvočiau nebūtų dalykų. Tačiau šiuo atveju galvoju, galima tokių reiškinių nesitikėti, nes ši sandara žmogui per daug plati. Vėliau, kada rinkau ir rūšiavau išsiaiškinimo būdus, kaip ką esu išsiaiškinęs, visi būdai įtikinančiai susivedė į "žinojimo rūmus", susidedančius iš 24 menių. Tokius rūmus galima išvesti bet kuriam mokslui, dalykui, pasaulėžiūrai ar netgi asmeniui, išsakyti kaip jis įvairiausiai išsiaiškina. Manau, visaregis gali ir turi būti kaip nors su tai tampriai susijęs, nors jisai daug simetriškesnis. Visaregis turbūt yra Dievo žinojimo rūmai persmelkiantys kiekvieno iš mūsų žinojimo rūmus. Asmenys Išmąsčius visaregį padidėjo viltys visas sandaras suvesti. Mat, jau aiškėjo keturi sandarų lygmenys: Dievas, visaregis, pirminės sandaros (santvarkos) ir antrinės sandaros (sandaros bei kalbos). Taip pat išryškėjo jog lygmenys skiriasi asmenimis, tai yra, visaregis išgyvenamas "manimi", tuo tarpu santvarkos išgyvenamos "tavimi". Supratau, kad antrinės sandaros suvoktinos, kaip išgyvenamos trečiuoju asmeniu, kitu. O patį Dievą galime suvokti kaip nulinį asmenį. Tad yra keturi asmenys - Dievas, aš, tu, kitas - kuriais išgyvename visas sandaras, ir kuriais išsiskiria pagrindinės sandarų rūšys. Dievas išeina už savęs į Mane, kuris tačiau viską regi priešingai, visaregiu. Abu sutampa Tavimi, santvarkomis. Atskyrus Dievą ir Mane, jų tarpe iškyla Kitas, kuriuo visi galim būti viena, pradais ir kalbomis. Išsiskyrimai ir Atskyrimai Taip pat naujai suvokiau svarbą Dievo išėjimo už savęs, jo "atsiplėšimo" nuo savęs ir tuo pačiu susitelkimo į save, į savo požiūrį, į kurį viskas susiveda, tarsi į "mane". Dievui šiaip nereikia savasties ir jos kaip ir neturi kol jos neprireikia, o prireikia būtent tada kada jisai išeina už savęs, kuriuo atveju jis įeina būtent į save. Visaregį supratau kaip išsakantį išsiskyrimus - vieneriopą, dvejopą, trejopą, ketveriopą - ir iš jų daugyba susidarantį. Juos supratau kaip žyminčius slenksčius, Dievui išeinant už savęs. Pastebėjau, kad "pirminėmis" sandaromis tarsi (trokštantis) Dievas išgyvena mūsų (netrokštančiųjų) požiūrį. Tuo tarpu "antrinėmis" sandaromis mes išgyvename kito požiūrį. Padalinimai aštuongubiame kelyje Ženklų savybės atitinka padalinimams nuo vienybės iki šešerybės. Reikėtų palyginti šį atitikimą su Dievo išgyvenamų dvejonių atitikimą padalinimais, kaip jie susiję? Padalinimai išsidėsto aštuongubiu keliu. Nulybė sietina su Dievu ir septynerybė su gerumu. Koks padalinimų vaidmuo? Asmens lygtis Asmens lygtį išvedžiau iš šv.Jono evangelijos. Ją tada supratau kaip gyvenimo lygtį. Gyvenimas, tai Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas tai gyvenimo suvokimas, užtat, atskyrimas Dievo ir gerumo. Dievas strimagalvis, o žmogumi suvokia. Tuo tarpu bandžiau susigaudyti atvaizduose. Dievas trokšta nieko, kažko, betko, visko - jisai savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis. Tai yra tarsi Dievo atvaizdai. Betgi Dievą taip pat suvokiame nulybe, kurios atvaizdai yra tiesumas, betarpiškumas, pastovumas, prasmingumas. Kaip šių atvaizdų rinkiniai susiję? Taip pat stengdavausi ko mažiau remtis Dievu, ko daugiau apsieiti be jo. Tad rašydavau ne Dievas, o viskas trokšta, nes Dievo ir visko per daug neskyriau. Bet ši smulkmena tapo svarbi, esminė. Tad kaip iš tikrųjų? Taip po truputį išnarpliojau, kad Dievas yra dvasia, o viskas yra sandara. Dievas, tai visko dvasia, o viskas, tai Dievo sandara. Atvaizdai atvaizduoja sandarą. Tad troškimai yra visko atvaizdai. O berods benagrinėdamas šešias valios išraiškas iškilo mintis, kad tai yra atvaizdai ir valia yra jų vieningumas. Taip po truputį išnarpliojau asmens lygties vaizdavimą įvairiais lygmenimis, jog yra dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas. Pavyzdžiui, meilė yra Dievo sandaros atvaizdų vieningumas, tai yra, visko atvaizdų vieningumas, tai yra, troškimų vieningumas. Tad asmens lygtis išsakytina keturiais lygmenimis. Mane paskatino ir tai, kad keturi visko atvaizdai ir du laisvumo atvaizdai yra, kartu paėmus, visi atvaizdai, bet kieno? O viskas ir laisvumas yra, kiek supratau, betkas - viskui išeinant už savęs. Laisvumas gi yra išėjimo už savęs sąlyga. Suvedimas Viską suvesti galiausiai pavyko mąstant sandaromis labai abstrakčiai. Mąsčiau Dievo ir visko (kaip ne Dievo) skirtumą (tarsi semantikos ir sintaksės), Dievo išraišką nuline (ar niekine) veikla, priešingą visko veikla - jų išsakymas nulybės ir vienybės atvaizdais, vis kažkurios vienybės atvaizdo paneigimas, apimties siaurėjimas. Galiausiai bandžiau paneigti, kad viskas yra būtina sąvoka. Bet viską suvedant supratau, kad teisingiau ir vaisingiau yra išvesti, jog Dievas nebūtinas. Juk jis privalo būti tiek būtinas, tiek nebūtinas! Žvilgsniai pirmyn ir atgal Mąsčiau skirtumą tarp gyvenimo (Dievo ir gerumo vienumą) ir amžino gyvenimo (Dievo ir gerumo atskyrimą). Įsijaučiau, kuo šie požiūriai skiriasi, kokia jų esmė. Supratau, jog primesti Dievui gerumą, tuo pačiu, primesti gyvenimui teisingumą, tai labai varžytų, kokius reiškinius ir ypač skaudulius, nuoskaudas, skriaudas pripažįstame, kokius jų sprendimus, kartais visai netikėtus, atpažįstame. Toks požiūris ko toliau, to labiau mus varžytų, nieko naujo neatvertų, o tik esamą išrištų, kol galiausiai nebeliktų ką išrišti, liktų niekas, sulauktumėme pabaigos, vadinas, mirties. O amžinas gyvenimas, priešingai, atviras visoms neteisybėms, abejonėms, priekaištams, mus daro vis jautresniais, akylesniais, mus įtraukia ir į visako sprendimą, taip kad vis didėja iššūkiai, vis platėja akiračiai, ratai žmonių ir aplinkybių, kuriuos turėtumėme paveikti. Vis nusistumia galutinis įrodymas, kad Dievas yra iš tiesų geras, tačiau jisai ir jo gerumas gyvai, amžinai atsiskleidžia, vis įtraukiant ir mus, vis lavinant ir brandinant tiek mus, tiek patį Dievą, taip kad amžinai mokomės, ugdomės, gyvename jau čia ir dabar. Supratau, gyvenimas ir amžinas gyvenimas stebi tuos pačius reiškinius, tik iš skirtingų pusių. Įsivaizdavau, Dievas atsiskleidžia, ir kas žiūri jo požiūriu, tas regi amžiną gyvenimą be galo atsiskleidžiantį. O kas atsigręžtų, tas matytų tik baigtinį kelią kuriuo jau nueita, tas netrukus grįžtų prie ištakų, kur viskas ir išsibaigtų. Šis atbulas žvilgsnis man primena žmogaus požiūrį. Tad šiuos požiūrius, Dievo ir žmogaus, įsivaizduoju, kaip žiūrėjimą pirmyn ir atgal. Amžinas gyvenimas, tai žiūrėjimas pirmyn, kartu su Dievu, o gyvenimas, tai žiūrėjimas atgal, į Dievą, užtat į ištakas, tad ir į mirtį, juk toks požiūris išsiriša, išsibaigia. Šie du požiūriai tai yra, atitinkamai, klausimas (didėjantis laisvumas) ir atsakymas (mažėjantis laisvumas). Šias dvi kryptis išsako penkerybė: žiūrint atgal, kiekviena pasekmė turi savo priežastį, o žiūrint pirmyn, yra priežasčių, kurios savo pasekmių dar neturėjo. Ne-Dievas Dievo būtinumas reiškiasi esmine jo savybe, kad Dievas yra vienų vienas. Vadinas, be Dievo nieko kito nėra. Norint ištirti, ar Dievas tikrai būtinas, tenka paneigti jo būtinumą, prileisti, kad jisai nebūtinas. O tai įmanoma tiktai viską apverčiant aukštyn kojom ir tvirtinant jog vienų vienumas yra Dievas. Taip tvirtina Dievo savastis, jo sandara, būtent viskas. Šia prasme, Viskas yra ne-Dievas. Asmenys (Dievas, Aš, Tu, Kitas) išsako Dievo požiūrį, o apimtys (Viskas, Betkas, Kažkas, Niekas) atitinkamai išsako ne-Dievo požiūrį. Juos sieja sandaros (Viskas, Visaregis, Santvarkos, Sandaros). Apimtyse Dievo nėra, bet jis iškyla, užtat apimtys skiria Dievą esantį pirm ir už santvarkos ir Dievą po santvarkos, viduj jos. Apimtis tad yra Dievo neigimas, taip kad Laisvumas yra Dievo teigimas. Užtat visi atvaizdai arba teigia, arba neigia Dievą. Gairių kalba Iš mūsų laikų mąstytojų, man asmeniškai svarbiausias yra architektas Kristupas Aleksandras (Christopher Alexander). Jo knyga "The Timeless Way of Building" (Amžinas statybos menas) man prilygsta Platono "Valstybei" ir Kanto "Grynojo proto kritikai", nusileidžia tik Jėzui Kristui ir jo "Pamokslui nuo kalno". Aleksandras klausia, Kodėl vieni pastatai yra gyvi, o kiti ne? Jam ypač rūpi, kodėl seni trobesiai, "mėgėjų" pastatyti, kaip taisyklė būna visai jaukūs, šilti, žmoniški, įkvėpiantys, tuo tarpu "profesionalų" suprojektuoti pastatai paprastai atšiaurūs, šalti, nežmoniški, slegiantys. Aleksandras pastebėjo, jog mūsų laikais pastatai statomi pagal smulkmeniškus brėžinius, architektams dažnai net nesusipažinus su numatyto pastato aplinka. Šitaip statyti spaudžia rinka, reikalaujanti ko daugiau erdvės ko pigesnia kaina, taip pat stumianti architektus pasireikšti ko išskirtiniau, nesiskaitant su tuo kas vietai iš tiesų būdinga. Ogi nuo seno pastatai yra statomi "pagal akį", laikantis nusistovėjusių gairių, pagal kurias statybos klausimai sprendžiami vietoje, vis atsižvelgiant į tai, kas jau padaryta, ir vis naujai vertinant santykį su aplinka, statybą tinkinant atitinkamai. Iš pradžių išsisprendžia svarbiausi klausimai, kaip antai, kur namas turėtų stovėti, kokie mastai labiausiai tiktų, kurioje pusėje turėtų būti įėjimas ir t.t. Bestatant sprendžiasi vis nauji klausimai, kaip išdėstyti kambarius, kur prakirsti langus, kad šviesa kristų iš dviejų pusių, jei tik įmanoma, ir aplamai, kaip patobulinti, kad būtų ko jaukiau, ko geriau gyventi. Kiekvieną klausimą išsprendžia gairė ("rule of thumb") kuri pritaikoma ne iš anksto, o vietoje, išjaučiant, koks sprendimas iš tiesų labiausiai tiktų, koks labiausiai paveiktų visumą, jos gyvumą, jos dvasią. Aleksandras moko kaip įžvelgti, išsakyti ir sąmoningai taikyti šių gairių rinkinius, "gairių kalbą" ("pattern language"). Kiekviena gairė, kiekvienas sprendimas, kiekvienas derinys suveda pasikartojančią veiklą su ją palaikančia sandara. Pavyzdžiui, jeigu indus plausiu tik vieną kartą, tai nelabai svarbu, kaip to imsiuosi. Tačiau jeigu tai darysiu kasdien, tada ši veikla išsauks ją palaikančią sandarą. Viršuj atsiras švarus vanduo, o nešvarus atsiras apačioj. Parankiui atsiras muilas ir vieta, kur padžiauti indus, gal ir prasikirs langas, kad būtų maloniau dirbti. Veikla iššaukia sandarą. O sandara nukreipia veiklą. Vieną pusmetį nuomavau kambarėlį Visalia, Kalifornijos derlingajame slėnyje, pas vieną jaunuolį, Miguel. Mūsų namai buvo lyg ir pavojingesnėje miesto dalyje, tad virš priekinių durų buvo užsidėję geležines duris. Užtat prireikėjo trijų raktų pro jas įeiti. Ir kas atsitiko? Šoninės durys tapo priekinėmis durimis. Šalia jų statė gėlių vazonas, ten vis pašluodavo, išaugo tvora. O priekinės durys apaugo voratinkliais, pradėjo byrėti dažai ir tinkas, ir niekas nesirūpino. Tai pavyzdys, kaip sandara nukreipia veiklą, lemia gyvybę ir negyvybę. Veiksmas +2 sieja veiklą ir sandarą. Niekinė veikla Niekinė veikla yra ta veikla santvarkoje kuri nieko neveikia, kuri jokių prielaidų nedaro, užtat šia veikla santvarkoje veikia kas yra už santvarkos, kas jos nepaiso, kas yra dvasia. Dievas iškyla būtent niekine veikla, priklausomai nuo apimties: visakame, prasme; betkame, pastovumu; kažkame, betarpiškumu; niekame, tiesa. Jis iškyla atitinkamai, kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas. Jis ja išeina už savęs ir atsiranda santvarkoje. Aplamai, kiekvienoje santvarkoje galime bandyti įvardinti tai, kas neįvardinta. Pavyzdžiui, dirbant su skaičiais gali būti naudinga įvardinti nulį, nors juo niekas ir neskaičuojama. Rašant arba perrašant savo mintis, galima įvardinti tuščią lapą kaip tuščią. Visada santvarkoje bus tai, kas neišsakyta. Kartais paklausiu savo mokinių, kiek yra 10+4? Ir kai jie atsako 14, tada pamokau, ne! 10+4 = 2 Ir jų paklausiu kodėl taip yra? Tada paaiškinu, jog turiu mintyje laikrodį, taip kad prie dešimtos valandos pridėjus keturias valandas gaunasi antra valanda. Aišku, jie šito negalėjo žinoti. Užtat šis pavyzdys pamoko jog mes niekad negalim viską išrašyti, kas žinotina, ir kad turim viltis, jog būsim suprasti, gal tik su laiku, bebendraujant. Sandarų išgavimas veiksmu +2 Dievas veikia išeidamas už savęs į save, iškildamas ten kur jo nėra. Ne-Dievas yra ta apimtis už Dievo, kurioje Dievo nebuvo, kurioje visgi Dievas iškyla. Užtat Dievo veiklą Ne-Dievas išsako sandara. Dievas žiūri pirmyn, o Ne-Dievas žiūri atgal. Dievas yra vienų vienas, o ne-Dievas išsako, jog vienų vienumas (Viskas) yra Dievas. Ne-Dievas tai yra, pirmiausiai, viskas. Dievo požiūriu, Dievas apimtyje, tai yra, už savęs, iškyla niekine veikla. Pirmoji apimtis yra viskas, tad Dievo išėjimas už savęs yra, pirmiausiai, jo prasmingumas, jo neaprėpiamumas, jo atsiradimas ten kur jo nebuvo, visakame. Prasmingumas, tai nulybės atvaizdas. Ne-Dievo požiūriu, ši niekinė veikla apverčiama. Įsivaizduojama, kad Dievas jau yra atsiradęs iš už ten, bet mąstoma atvirkščiai, kad nėra kaip jo aprėpti, juk jo yra už ten, kas "ten" bebūtų. Dievo-nulybės atžvilgiu, tas "ten" tai Dievo "savastis", o visko-vienybės atžvilgiu, tas "ten" tai yra "išorinis kontekstas". Tad ši savybė išreiškiama, išverčiama visko savybe, jog Dievas (iškilęs visakame) neturi išorinio konteksto. Ir Viskas sulyginamas su šiuo Dievu, tad tai yra Visko savybė. Toliau, Dievas visakame yra atskiriamas nuo Dievo "iš už ten", kaip dar neišėjęs (priešinga kryptimi) už savęs. Veiksmą išreiškus sandara, galima atskirti asmenį - Dievą sandaroje, prieš tvirtinimą ir Dievą už sandaros, po tvirtinimo - kurį asmuo pasirenka vietoj savęs. Užtat galima asmenį atskirti, koks jis (Dievas) buvo dar neįveikus šios kliūties. Tas asmuo, tai Aš. Nesu viskas, juk turiu išorinį kontekstą. Tad esu betkas... Tačiau ... tokiu būdu išskiriamas asmuo .... ir Dievas naujai randamas jame... Asmuo yra Dievas iškilsiantis apimtyje, kuris tos apimties, tos savasties gali rinktis, ar laikytis tos apimties ir prisirišti prie savęs, ar būti viena su Dievu už apimties.
Kaip šie visko savybių paneigimai susiję su aplinkybėmis, atvaizdais, padalinimais? Savastį išsako laipsnyno linksniai, pradedant vardininku, baigiant vietininku (apimtimi). Trys veiksmai +1, +2, +3 Dievo veiklą, jo išėjimą už savęs į save, galima išreikšti jokiu požiūriu +0, vienu požiūriu +1, dviem požiūriais +2 ar trim požiūriais +3. Manau, visko išvedimas ir suvedimas išsakomas trejopai, trimis veiksmais: +1, +2, +3, trimis kalbomis, užtat neturėdami pagrindo manyti kitaip, galim tik pritarti, ar tiesiog nepaprieštarauti, jog jį išsako veiksmas +0, jokio požiūrio nepridedantis, kuris tad mums prieinamas tik vaizduotės išjungimu, ką ir reiškia paklusimas, tikėjimas ir rūpėjimas. Visai panašiai, vystant geros valios pratimus, visur sutampa trys patikrinimai, kuri tiesa kyla iš širdies, kuri iš pasaulio, užtat pripažįstame ketvirtą patikrinimą, patį gyvenimiškiausią, jog klysta (ar klydo) tas, kuris jaudinasi. Veiksmai išsako, kiek požiūrių tenka pridėti vystant visumą, vadinas, kokiu skaičiumi požiūrių suvokiame ne-Dievą. Vienu požiūriu +1 įsivaizduojame, kaip sutveriamas pasaulis, kaip jisai praturtėja padalinimais, kaip Dievas vis išeina už savęs, tai Aš. Šiuo veiksmu išdėstomos visos prielaidos, tai pradžiamokslis. Dviem požiūriais +2 įsivaizduojame, kaip susikalba Dievas ir ne-Dievas, tai Tu. Šiuo veiksmu apibrėžiamos visos sandaros ir kalbos. Trimis požiūriais +3 turėtumėme įsivaizduoti, kaip sąmoningėjame besirūpindami Kitu, būdami vieni su juo. Tai turėtų būti Dievo iššaukimas bet kokiose sąlygose, kas yra šviesuolių bendrystės esmė. Pradedant bet kokia sąvoka, bet kokia veikla, tikiu, galime išvystyti Dievo reikšmę ir manau, būtinai ją išvysime, jei tik esame sąžiningi. Veiksmas +1 išsako suprantančio Dievo požiūrį, kaip jis išeina už savęs. Veiksmas +2 išsako susigaudančio Dievo požiūrį, kaip jis iškyla ten kur jo nėra. Veiksmas +3 turėtų išsakyti suvokto Dievo požiūrį, kaip sutampa suvokiantis Dievas ir susivokiantis Dievas nes jie suvokia tą patį. Jis turėtų išsakyti kaip Dievo sąvoka mums tampa esminga, kaip įvairiai ja su Dievu bendraujame. Tokiu būdu trys veiksmai išsako šv.Trejybę, sąmoningą Dievo sąvokos išgyvenimą, jo paties įsisąmonijimą. Veiksmas +2 išsako nebūtinumą, tuo tarpu veiksmas +3 išsako būtinumą. Veiksmas +2 išsako, kaip Dievas pasišalina sandara ir atsiranda veikla. Veiksmas +3 turėtų išsakyti, kaip Dievas (Tėvas) ir gerumas (Sūnus) yra tas pats, nes supranta tą patį (Dvasią). Dievas nebūtinai geras, bet gerumas tai yra iš Dievo. Veiksmas +3 išsako, kaip Dievo ir pasiklydusio vaiko požiūriai sutampa. Požiūrių grandinė. Atitinkami suvokimo lygmenys, kaip jie išauga. Kiek tai prasminga, ką buvau išmąstęs? Veiksmas +3 turėtų sujungti veiksmus +1 ir +2, išreikšti, kad jie bendrai suvokti, kaip kad šventoji Dvasia. Šie trys veiksmai, manau, susiję su savęs supratimu, su bendru supratimu ir su susikalbėjimu (self-understanding, shared understanding, good understanding). Jie susiveda pasiklydusio vaiko mąstymu. Užtat mes ir Dievas galime sutapti veiksmu +0. Manau, tai išgyvename rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu. Nesuvokiantis Dievas veikia keturiais atvaizdais (nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę), o suvokiantis Dievas veikia dviem atvaizdais (ketverybę, penkerybę, šešerybę, septynerybę). Suvokimo sąlygas išsako ketverybė ir jinai glūdi pastariuosiuose padalinimuose. Dievas nebūtinas savo įsakymu. Dievo įsakymas įrodo, jog Dievas nebūtinas. Tačiau mes laikomės Dievo įsakymo tiktai vykdydami Dievo valią paklusimu, tikėjimu ar rūpėjimu. Užtat Dievas yra būtinas. Veiksmas +3, padalinimų ratas, apeinamas sąmoningumu, taip pat veiksmais +1 ir +2. Dievas mumyse, tai Dievo valia. Dievas mumyse kalbantis Dievą už mūsų, tai gera valia. Dievas už mūsų kalbantis Dievą mumyse, tai išmintis. Dievas už mūsų, tai Dievas. Kaip tai susiję su amžinu gyvenimu? Kalbomis mąstome sąvokas, o padalinimais - atvaizdais - aplinkybėmis mąstome požiūrius?
Klausimai reiškiasi sandara, būtent:
Atsiskleidimas Atsiskleidimas reikalauja keturių lygmenų:
Tad pristatant atsiskleidimą tenka rinktis lygmenį. Atsiskleidimas yra pilnavertė antistruktūra, išreiškianti asmenis 0, 1, 2, 3 laisvumo matais. Atsiskleidimas išsakomas penkerybe, kur Kitas yra čia/dabar, tarp Dievo ir Manęs, atsižvelgiant į laiko kryptį.
Vieningumu vyrauja atsakymas, viskas sujungta; dvasia vyrauja klausimas, viskas yra vienų viena. Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene. Vienų vienumas reiškiasi klausimu - atsiskyrimu - o tas klausimas yra, Ar aš būtinas? ir iškyla atsakymas - nebūtinas ir būtinas. Kas visiškai vienų vienas yra Dievas. Kas nevisiškai vienų vienas turi Dievą. Dievas išgyvena klausimą? o viskas atsakymą? Betgi Dievas priima viską kaip save, tuo tarpu, viskas atskiria save nuo Dievo. Divergences, distinctions, divisions - kaip išmąsčiau, kokia jų reikšmė. Accumulate thoughts Conversing with: my mind I have kept notes of my philosophical thoughts. In high school, I jotted down scribbles of my thoughts on physical reality, energy and matter and light. In college and graduate school, I would jot notes on paper, but my thoughts were so murky, and headed off in so many directions, I found it impossible to write them up. Then I purchased an Amstad word processor with memory and I started writing up my ideas. I continued with my father's old Macintosh which he gave me. I also kept sketch books with my notes and ideas. Then I put the papers in presentation books with transparent pockets. I programmed a FoxPro database for collecting examples of structures. Later I created Microsoft Access databases for recording data from my good will exercises, my conversations with God, and my structures and diagrams. I used Windows Paint to create diagrams. Later I used Dia diagram editor for Linux. I used Stephen Danic's Lucid Fried Eggs. Ultimately, the best tool for accumulating and organizing my notes was a wiki. I used PmWiki and ProWiki. Now I have created a database for collecting ways of figuring things out. Since I graduated in 1993, I work almost every morning on my philosophy. I try to come up with at least one new idea every day. I remember my ideas by connecting them with my overall system and also by phrasing relevant questions which I can keep in mind. Writing down my thoughts and organizing them helps me to see where they fit within the overall system. I would forget them if I didn't write them down because there are so many.592 C2-1 Sorting thoughts Conversing with: limits of my mind I've written my thoughts as notes on paper, in sketchbooks, and on index cards and in presentation books. I've stored them in various databases, including FoxPro, Access and OpenOffice Base. But I've found it especially helpful to write them down on HTML pages, especially wiki pages. I've used Lucid Fried Eggs, PmWiki, ProWiki and my own interface. Sometimes I work on them on one humongous page, sorting and resorting my thoughts and notes, making hundreds and hundreds of edits. Other times I work with several hundred different wiki pages. Working with the master page helps me look for and develop the overall view.638 C2-1 Exhaustive review Conversing with: significance In 2009, to my surprise, I completed my quest "to know everything" with a 10 minute video summary, "I Wish to Know". I needed to find my bearings afterwards. I considered, in the broadest sense, what did I learn from my quest? And what came next? I learned two things. I need not be cold or distant to God as I had been, I need not keep God at arm's length, for God's point of view had made sense of absolutely every structure that I had uncovered in my search. I realized also that the useful application of this knowledge would be to foster a culture of truth, of self-learning, of figuring things out, which from my experience at Minciu Sodas was very much Jesus' vision of the Kingdom of Heaven. 707 C4-1 Consider how a word is used in other passages Is God good? Jesus in the Gospels seems to speak in a private language, a personal code, much as I think in my philosophy. I find that about a third of his sayings are unclear as to their meaning. I look for other passages where he uses the same word or image or idea and that helps me decode what I think he means. In the Gospel of John, I traced down that the "Son of Man" means one who is taught by man, and man teaches by making an example out of him. I did a comprehensive review of Jesus's words in the Gospel of John and how he uses and explains his words, I chased them down and found that they centered on doing the will of God, which is that we have eternal life. With further contemplation, I concluded that "life is the fact that God is good, but eternal life is understanding that fact, that God need not be good." Similarly, I've tried to decode Kant's Critique of Pure Reason and the beginning of Heidegger's Being and Time. As I do that, I look for approaches and structures that I myself have uncovered in my own thinking. I think a similar approach led to the decoding of the Rosetta stone and of the Egyptian hieroglyphics as well as many others.1725 CB-0 Turn a question on its head Conversing with: circumstances Given a question, such as, Why is there evil? I may invert it, assume "there is evil" and ask, What does that say about God? Rather than pretend that there is no evil, or that it only appears to be evil, or presume that God is good, I allow myself to think more simply that God isn't primarily concerned with evil, that God wants absolutely all of the good, and is willing to allow for evil if that's what it takes to include every least bit of good. In this way, I can say that there is some good that comes with evil, yet there is other good that need not, and so evil is not necessary in general.770 0-1 Making sense of a statement through personal intuition Is God good? I was contemplating God and the idea that he was both inside us and outside of us, yet the same God. I remembered an idea of Jesus from the Gospel of John and, in contemplating both, I made sense of its meaning: that life is the fact that God is good, uniting them, but understanding that fact, distinguishing them, is eternal life, by which God need not be good. I believed there was meaning in a statement, and by leveraging my personal intuition, I was able to get that meaning. I think that Father Dave Martin prepared his sermons similarly, relating his personal intuition to a passage from the Gospel, noting how it differed, and contemplating the difference.2258 1-0 How are two concepts different? I thought "life is will" and I asked, what is the difference? At first, I supposed that life is the "unity" of the "representations" of "anything", whereas will is the "unity" of the "representations of anything". Subsequently, I concluded that anything is the structure of life, choosing is the representations of anything, and will is the unity of choosing, thus the will is the unity of the representations of the structure of life. 1699 2-0 Identifying the issue Conversing with: conditionality I may solve an issue by appealing to the heart of it. For example, I may wonder whether God would let me hear him, whether God would allow for that. Yet of all the things that I could ask for, isn't that the most ordinary one for God to grant? If Jesus encourages us to ask God for things, then isn't this the one that he can't credibly deny me?652 2-1 Define a concept in terms of other concepts I wanted to be sure to include and define all of the basic concepts in life. I wanted to do that in terms of the most basic concepts, and ultimately, ground them in the structures that I was discovering. I defined life as "the fact that God is good" and love as "support for life" and also as "the unity of the representations of the structure of God", thus "the unity of wishing", "the unity of the representations of everything". I organized these definitions using TheBrain and then later exported that to an HTML hierarchy. I knew that this kind of definition was, by itself, problematic and so I looked for other ways of defining as well, such as by way of "mind games" as with the topologies.1698 3-0 Expressing the essence as a relation of concepts*** What are the elements of an experience? Conversing with: concepts I formulated the seven counterquestions as perspectives placed in situations. I recognized the qualities of signs as pairs of levels from the foursome. Similarly, I recognized that I could express the secondary structures as injections of God of one level into a primary structure of another level. In studying verbalization, I realized that the deep issue of a good will exercise could be considered as built up from two concepts which are put together differently by the truth of the heart and the truth of the world.682 3-0 Absolute Learning In real life, we address our doubts (surface problems) with counterquestions (deep solutions). I may doubt, How do I know I'm not a robot? and because that has me question all of my experiential knowledge, I can't resolve that by staying in the same level as my problem. Instead, I ask a counterquestion that takes me to my metalevel: Would it make any difference? If there's a difference, then I can check if I'm a robot. If there's not a difference, then it's just semantic and I'm fine with being a robot (by analogy, #3 and #4 may actually be equivalent in some total order). My counterquestion in this case forced you to pin down your variable, like forcing an "arbitrary" epsilon to be fixed so that I could choose my delta accordingly. There are six doubts answered by six counterquestions:
Consider also the qualities of signs:
And consider the "ten commandments". Note that these six "rooms" correspond to the six divisions of everything as generated by God taking up the counterquestions. The zeroth division corresponds to What do I truly want? and obeying God, and the seventh division corresponds to Am I doing anything about this? and caring=believing, living as a person-in-general, thus relating (Obeying) God the Father and (Believing) Jesus. Consider how the other secondary structures likewise arise in the house of knowledge from God's taking up the primary structures.34 AL Example (34) Investigation of 6+4 I'm investigating the conceptual structure of 6+4. I'll be keeping some notes here as I find convenient. I'm wondering if error may play a role in pairing two levels. Directed, cyclic, causal graphs may allow for the study of whether there are errors and how they may be corrected.1834 AL Example (34) Primary and Secondary Structures I came to realize that the six secondary structures (divisions, representations, topologies, argumentation, verbalization, narration) were given by pairs of levels of the foursome that injected God into primary structures.1707 AL Example (34) Symmetric functions I wrote my Ph.D. on the combinatorics of the symmetric functions of the eigenvalues of a matrix. I think it may well be relevant here because it gives the foundations of all matrix combinatorics including walks, cycles, words, Lyndon words, and surely all manner of trees and priorities. The usual symmetric functions may also be relevant.1713 AL Contemplating revelation Conversing with: greater than human perspective I studied the Gospel of John to try to decode what he was saying, specifically in his "I am..." statements, but also more generally, for in that gospel he speaks as if in an algebraic code. He keeps defining abstract words in terms of other abstract words, on and on, and I chased them as if they were equations. At the heart of that seemed to be the will of God that we have eternal life. And that perspective helped me appreciate the tension between presuming God to be good or not. And thus I realized that life is the fact that God is good, which conflates God and good as if they were the same, but eternal life is the understanding that God does not have to be good, so that God and good are separate, and there is an eternal life in reconciling God beyond the system and good within the system.605 10-0 Survey all of the structures that I know I made a survey of all of the conceptual structures that I had found and was familiar with. I was able to put them together in a system 1 + 6 + 4 + 1 that is much like half of the House of Knowledge.1708 20-0 Leveraging hypotheses of structural symmetry I often make large and fruitful leaps by considering the structures that operate at the highest meta level, assuming that they work as efficiently, elegantly, effectively as possible, thus supposing that they make profound use of symmetry. In 1988, in noting the role of the threesome in the eightfold way, I looked for and found three variants (Lord's prayer, St.Peter's Keys to Heaven, Beatitudes). I expected that each served as a framework for a language and that there were, accordingly, three languages: argumentation, verbalization and narration. I saw that Maslow's hierarchy was a backbone for the Beatitudes and I expected it to play a key role in narration, which I found to be the case. I discovered that there were eight divisions, six representations and twelve topologies, and that narration moved us from the divisions to the representations. I also saw that these structures along with argumentation and verbalization could be considered as negations of the representations of the onesome (no internal structure, simplest algorithm, no external context) and negations of the representations of the nullsome (significant, constant, direct) and so these six structures were themselves a spine for the eightfold way. This allowed me to deduce by symmetry that argumentation moves us from topologies to representations, and verbalization moves us from topologies to divisions. Such thinking helps me be alert as to what to look for.1696 20-1 Compatibility with structures I know In Scripture I sometimes find references to images and numbers that bring to mind the conceptual structures that I have been documenting. I noticed how the seven days of creation could mean events for God, thus the seven divisions of everything, which they match in number. And so I think of creation as an operation +1 of reflection. And I notice with interest that the creations of the first three days are governed by the creations of the next three days, as noted by bishop Skvireckas in his notes to his translation of the Bible into Lithuanian. Similarly, I notice that Ezekiel's chariot of God is carried by four creatures, like the four representations of the nullsome, or the four representations of everything. I notice that there are 24 elders in Revelations. Such coincidences spark my mind and encourage me to think that I may be on track, overall.1954 21-0 Pregnant structure A structure may be able to say more than I know it to say, especially along with other structures. When I realized that I could think of the secondary structures could be expressed as God of one level of the foursome injected into a primary structure from another level, I noticed in particular in 2003 what happened to the seventh perspective of the primary structures. They showed an interesting variety of behavior, which I thought of as six expressions of the will, six representations of anything:
Subsequently, I related them to six of the ten commandments, and to Jesus' logic of the woes.1697 32-1 Define structure in terms of itself Conversing with: expression, language Structure is complete when it can define itself in terms of itself. This is the case with the threesome, and with the totality of structure, including the three languages.633 30-1 Pulling structures together Conversing with: totality I considered how to pull together all the conceptual structures I found, in my overview. I likewise considered how the Beatitudes (and Maslow's hierarchy of needs) served as a framework for the language of Narration.623 O-1 Sąvokų siejimas, apibrėžimas - naudojau TheBrain, bandžiau išnarplioti visas sąvokas, iškylančias - tas padėjo geriau susigaudyti, bet nelabai padėjo aprėpti visumos Prasmingas sąvokas - bandydavau surašyti, aprėpti, apmąstyti, užtikrinti, jog jas įtraukiu ir jos iškyla Pripažinti, įtraukti ir savo, gvildentojo, požiūrį - tai padėjo išmąstyti visaregį pagal savo troškimą Asmens lygčių trikampis - kokia jo reikšmė, svarba? Visuma
Esminiai klausimai Kaip pristatyti Dievo nebūtinumo ir būtinumo raidą?
Atsiskleidimas
Sąvokos Dievo požiūriu, kas svarbu Consider God's point of view
Dievas
Kaip asmenys išgyvena Dievo požiūrį?
Požiūriai
Požiūrių sutapimas - Žvilgsnių algebra Suvokti žvilgsnių algebrą kaip pagrindą visų sandarų atsiskleidimui: Besąlygiškų, sąlygiškų, bendrų ir pavaldžių požiūrių. Kiek įmanoma, remtis kategorijų teorija.
Patyrimas, Išgyvenimas, Vienumas, Tapatumas, Atsakymas
Suvokimas, Klausimas, Atskyrimas
Apimtis
Asmuo
Apibrėžimas
Laisvumas
Niekinė veikla, sandara
Tiesa
Meilė
Valingumas
Santvarkos Sandaros
Sandaros
Antrinės sandaros
Veiksmai
I want to understand the Operations, and in particular, the operation +3. In exploring this, I am considering:
Skaidymas
Sąmoningumas, sąmoningėjimas
Būtinumas
Kaip vykdome Dievo valią?
Žmogus
Gyvybė, branda
Asmenų lygtis
Dviprasmybės, 6+4
Visaregis
|
20130126SuvedimasNaujausi pakeitimai |
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2013 sausio 26 d., 19:40
|